Vakar man kilo mintis, kad vistik vakarietiška ideologija turi vieną milžinišką trūkumą – ji yra pralaimėjimo ideologija, nes visada atiduoda pergalę priešininkams, kas jie bebūtų. Aišku, galime stebėtis, kodėl Vakarai dar egzistuoja, bet šįkart mistika neužsiimsime. O va tiems, kurie gyveno sovietmečiu, teko susidurti su agresyviai veikusia komunistine ideologija, kuri buvo pergalės ideologija. T.y., kaip prastai bebūtų soclageryje, visada bus rasta kuo pasidžiaugti ir parodytos kapitalistų problemos, kurios tuoj-tuoj nuvarys kapitalizmą istorinėn nebūtin, ir visa ta propaganda buvo pilama ant sovietinio žmogaus galvos per visus įmanomus mass-media kanalus 24/7 režimu. Komunizmo pergalė buvo apspręsta a priori, o lėtas, bet užtikrintas socializmo griuvimas buvo kryptingai ignoruojamas. Kol 1990aisiais neįvyko BUMPT! Nors, jei jau iš tikrųjų – ta ideologija niekas labai netikėjo, o tiesiog tai buvo apeigos – kaip kad į bažnyčią Nepriklausomoje Lietuvoje koks AMB ėjo.