Feed on
Posts
Comments

365 žodžiai – 58

Praėjusį savaitgalį teko sudalyvauti vestuvėse. Prieš jaunavedžiams bežengiant į salę, vedantysis sukomandavo: „Sutikime jaunuosius griausmingais aplodismentais!“ O aš išgirdau: „drausmingais aplodismentais!“ Sutikome. Ir griausmingais, ir drausmingais. Kilo mintis, kad mes labai retai plojame vieni, kaip tą daro maži vaikai. Jiems patinka – jie tiesiog daro katutes. O mes drausmingai plojame grupiniu organizuotu būdu, nes taip sukonstruota socialinė aplinka: konferencijos, susirinkimai, jubiliejai, baliai…

2 Responses to “365 žodžiai – 58”

  1. scania parašė:

    Nu tai fiziškai nerodom jausmų. Taip išmuštruoti. Šypt vypt ir viskas. O ranką pakelti, suploti – nieks gi taip nedaro 😀 Nors turbūt tereikia pavyzdžio. Jei kokioj visuomenėj kažkas pradėtų suploti pagyrimui, gal ir kiti perimtų šitą drąsą?