Feed on
Posts
Comments
«
»

Lapkričio 7oji

Lap 8th, 2008 by


Pradėjau rašyti šį postą vakar, bet kažkaip patraukė miegop, tai ir neužbaigiau 😉 Na kad ir vėliau, bet geriau negu niekad 😀 .
—————————————————————————–
Taigi, lapkričio 7oji. Žmonėms (ir ypač tiems, kam mažiau 20 metų), rimčiau nesidomintiems istorija, tai tuščias garsas, o pati data nekelia jokių asociacijų. Tuo tarpu ši data labai svarbi istorijoje, nes būtent 1917ųjų lapkričio 7ąją (senu stiliumi spalio 25ąją) Rusijoje įvyko bolševikinis perversmas (vėliau keliasdešimt metų vadintas Didžiąją Spalio socialistine revoliucija), labai stipriai įtakojęs ar netgi nulėmęs XX amžiaus politiką ir istoriją. Lietuvai ši data svarbi, nes, šiaip ar taip, būtent bolševikai pripažino Lietuvos Nepriklausomybę 1920aisiais. Iš kitos pusės – būtent bolševikai 1940aisiais vėl užgrobė Lietuvą ir mes 50 metų gyvenome kruvinos jų vėliavos šešėlyje.

Taigi, asmeniniai prisiminimai apie gyvenimą raudonosios vėliavos šešėlyje. Iš tikrųjų jie prasideda gal nuo vyresniųjų klasių, nes, būdamas vaikas, tą dieną tesiejau su laisvaidieniais, per kuriuos reikėdavo važiuoti į tėvų sodą aptvarkyti jį prieš žiemą. Vyresnėse klasėse jau tekdavo eiti į darbo žmonių demonstracijas, skirtas pagerbti revoliucijai (kaip ir gegužės 1ajai – pagerbti darbo žmonių vienybės šventei). Pora savaičių prieš lapkričio 7ąją vietoje fizinio pamokų mus rikiuodavo mokyklos stadione ir mokindavo žygiuoti kolonomis – (maždaug) laikytis rikiuotės, (daugmaž) darniai sušukti „Valiooo!!!“, kai fizinio mokytojas paskelbdavo kokį nors patriotinį šūkį. Jei pražygiuodavome ir sušukdavome gerai – paleisdavo iš pamokos, jei blogai – žygiuodavome visą pamoką.
Lapkričio 7ąją rinkdavomės dabartinio Seimo pastato (tuo metu ten buvo Jaunimo stadionas) apylinkėse į mokyklų koloną. Vyriausios klasės gaudavo nešti sovietinių vadų portretus, vėliavas ir šūkius, jaunesnieji žygiuodavo tuščiomis rankomis. Surikiuotos kolonos žygiuodavo Lenino (dabar Gedimino) prospektu, kur prieš Konservatoriją būdavo įrengta tribūna Lietuvos TSR vadovams, iš kur jie išdidžiai sveikindavo apačioje marširuojančias minias. Kiekvienai kolonai būdavo skelbiamas koks nors šūkis a la „Tegyvuoja tarybinių tautų draugystė’, į kurį mes bliaudavome „Valiooo!!!“. Svarbu buvo išlaikyti rikuotę žygiuojant pro tribūną ir kvartalą už jos, paskui galėdavome atsipalaiduoti, tačiau žygiuodavome iki Gedimino (dabar Katedros) aikštės, kur galėdavome atiduoti sovietinę atributiką ir skirstytis. Aš gi, nors asmeniškai tuomet buvau ultra-kairiųjų pažiūrų tipo trockistas-sandinistas), likus kvratalui iki žygio pabaigos, pasprukdavau iš kolonos. Kodėl? Nežinau. Protestas? Nežinau. Prieš ką? Nežinau. Tiesiog jaučiau būtinybę „pasiplauti“ iš kolonos prieš jos žygio pabaigą. Ir nesvarbu, kad po to šaligatviu eidavau susitikiti su draugais, kurie žygiuodavo iki „pergalingos pabaigos“. Už šitą manęs nekentė fizinio mokytojas, kuris po to „atsigrodavo“ per fizinio pamokas, juolab, kad sportininkas iš manęs buvo niekinis. Su kokiu malonumu jis man galėdavo mestelti: „Čia tau ne iš kolonos bėgioti…“ Taip mudu ir prakariavome visus mokymosi metus. Vieną ar du kartus mane buvo įkinkę nešti kažkokius portretus, tai teko nužygiuoti iki galo, bet paskui sugebėdavau pasislėpti, kad man tų plakatų neįbruktų 😉
Su demonstracijomis susijęs vienas pozityvus momentas – pasibaigus žygiavimui, su klasiokais eidavome į kinoteatrą „Pergalė“ žiūrėti filmo. Tai tapo gražia tradicija, kurią pririmenu su malonumu.
Prasidėjus studijoms, žygiavimas į demonstracijas nutrūko po pirmo kurso – pirmakursiai dar turėdavo atlikti šią prievolę, vyresni kursai galėdavo važiuoti apsilankyti namuose.
O persikėlus gyventi Kaunan, vėl pradėjau žygiuoti demonstracijose kartu su bendradarbiais. Bet tai buvo malonesnis užsiėmimas, nes susirinkdavome su bonkelėm, užkandukais, o po demonstracijos susirinkdavome kur pabaliavoti. Atsirado suvokimas, kad tai yra tam tikros apeigos, kurių gali išvengti (jei labai nori), tačiau tam tikra prasme pavedi savo kolegas. Kolektyvinė atsakomybė? Gal…
Anyway, tiek prisiminmų… 😉

Posted in istorija

Comments are closed.