Peržiūrinėju tarpukario „Trimitą“, ieškau užuominos apie vieną žmogų. Pakolkas zero, tačiau pakeliui randu aibę įdomių dalykų.
Viena padėka sukrečianti: suvoki, kiek nedaug reikia žmogui iki laimės, kai jis grįžta iš košmaro. Ir koks beviltiškas dumblas šiandien ne vieno mūsų galvose.
2017-12-15 18_37_22-Nr.17

Categories: istorija

Related Posts

istorija

Kaip carinė Rusija dabojo sieną su Vokietija

Vis postinu savo atradimus, tyrinėjant carinius dvivarsčius (1:84000) topografinius žemėlapius. Šiandien šiek tiek apie vieną įdomų dalyką. Tie, kas gyveno „prie ruso“ bent dalį savo sąmoningo gyvenimo, prisimena, kad TSRSas buvo soclageris, iš kurio išvažiuoti Read more…

istorija

Lietuva be autostrados (3)

Nuo Kryžkalnio senasis kelias (ir Žemaičių plentas) suka į šiaurės vakarus nuo autostrados. Tikslas – iš pradžių pro Kaltinėnus pasiekti Laukuvą. Vėliaus privažiuojamas beveik šiauriausas senojo kelio taškas – Rietavas. Ties Endriejavu Žemaičių plentas pasuko Read more…

istorija

Lietuva be autostrados (2)

Dabar dauguma važiuotojų į pajūrį iš Kauno centro važiuoja Svanorių prospektu, tada suka į autostradą ir po poros-pustrečios valandų pasiekia tikslą. Tik kai kurie frykai (t.t. ir mumi) važiuoja Panemuniais. XIX/XX a.s. sandūroje visi buvo Read more…