Feed on
Posts
Comments
«
»

Apie fotografavimą akimis

Spa 9th, 2015 by

Vakar buvau in Wilno savo profilio konferencijoje, tai vakare variau namolio autobanu. Ne taip ir vėlu, kažkur pusė aštuntos, bet vakaruose fantasmagoriškas vaizdas – beveik visas dangus užklotas rašalo juodumo debesimis, bet ne ištisai, o su properšomis, tad matosi, kad tai debesys. O pačioje apačioje juosta raudono saulėlydžio. Ir tu leki į tą vaizdą…
Galvoaju sustoti ir nufdotkinti, bet suvokiua, kad tai ne tiek vaizdas, kiek įspūdis. Ir jo nenufotkinsi kamera, o tik akimis, ir liks jis tavyje tik prisminimu.
Šiaip kartkartėm man nutinka va tokie kadrai akims, o ne fotikui 😉

Posted in mintys

5 Responses to “Apie fotografavimą akimis”

  1. scania parašė:
    2015/10/09 06:20

    A vat tikrai. Kai pamatai aušrą raudonintais debesėliais ir rūko brūkšneliais (net ne ruoželiais!) iš karto užsinori nufotkint, o paskui supranti, kad nėra kuo. Ir nėra kada, nes keliauji į darbą, ten sustot negalima, o galima tik už mylios, kišenėj tik mabylka. O ir fotikas neims 😀
    O žiemą saulėtekiai prasidės… 😉

  2. Njaalkeme parašė:
    2015/10/09 07:46

    Mhm, TO fotiku nepagausi.
    O žinai tą jausmą, kai važiuoji autostrada, ir tooooli toli debesys, ir keliom sekundėm susivaidena, kad ten kalnai, ir važiuoji ne lygiu keliu, bet nuokalnėn?

  3. Taškas parašė:
    2015/10/09 08:01

    Foto + grafo = šviesa + rašau, taip berods. O dabar – rašau + rašau.
    Baltos lankos, juodos avys, kas išmano, tas jas gano 🙂
    Tavoji Ponia šviesa parašytų, jei nebūtum skriaga toks ir sostinėn nusivežęs būtum (pirkt fotiko)

  4. v parašė:
    2015/10/11 01:23

    Na Wilno-Kowno kelio atkarpą vadinti ‘autobanu’ – maždaug toygu įžeisti autentiškuosius germaniškuosius autobanus 😉