Diena buvo numatyta pasivažinėjimui palei Lenkijos-Rusijos pasienį, aplankant keletą įdomių vietų. Tik įkliuvome – 650 kelias buvo remontuojamas, aibė ilgų vienpusių pravažiavimų su šviesaforais, tai teko pastoviniuoti. laimei, šiuo keliu ilgai važiuoti neteko, o ir sugrįžimui Lietuvon jis buvo atmestas.
Pirma aplankyta vieta – prie Zakałcze Wielkie esančiame miške buvusios evangelikų kapinės su Steinertų koplyčia. Iš 650 kelio Banie Mazurskie nusukome kairėn link Rapos (yra rodyklės link jos garsiosios piramidės), o pakeliui kairėje yra nuoroda į žvyrkelį link tos koplyčios. Važiuojame visąlaik žvyrkeliu, prieš patį kaimelį dešinėje už laukų matosi miške boluojanti koplyčia. Teks dar pavažiuoti tokiais nelabai prabangiais lauko-miško keliukais, tačiau visur tvarkingos rodyklės ir pravažiuojama. Pačios kapinaitės apleistos, koplyčia užrakinta, nes labai nusiaubta vandalų.
Nuo kapinaičių tuo pačiu keliu sugrįžome į kelią link Rapos ir po kiek laiko pravažiuodami dešinėje pamatėme alėją link garsiosios piramidės. Tačiau šalikelėje sustoti negalima, visur ženklai, tad reikia pavažiuoti pirmyn, dešinėje nedidukas privatus parkingas už 4ZL (lenkai mane žavi verslumu!) ir pėsčiomis pagrįžti atgal asfaltu tuos porą šimtų metrų. Link piramidės veda alėja, ir ja einant pamažu suvoki, kad tai didžiulis statinys, ko nepasakysi žvelgdamas į nuotraukas. Įėjimas užmūrytas vėlgi nuo vandalų, pafotkinau vidų per langus.
Prie Rapos piramidės staiga paaiškėjo, kad mano fotiko akumai sėdo, tai išsitraukiau rezervines baterijas. Bleeemba, nekenčiu kitajcų su jų „Longlife“ tipo produkcija. Fotikas net neužsivedė, tai toliau teko fotkinti mobiliaku, tad fotkių praktiškai nėra 🙁
Prisiskaitę kelionės vadove apie Ściborki kaimelyje esančią indėnų-eskimų stiliaus ekologinę sodybą, nutarėme ten nuvažiuoti. Jooo, nujooo… Ideologinis vegetras etc.itd. pasirodė esąs totalus komersantas. Privažiuoji tuščią parkingą, ten instrukcija, kad reikia pasiskambinti ir tada jau tavimi užsiims. Ne veltui, aišku. Aš tokių žaidimų nežaidžiu, noriu bent biškį pamatyti už ką mokėsiu pinigus, o ničnieko net nematyti, tad apsisukome ir išvažiavome. Iš tos avantiūros liko poros keistų kelio ženklų kadrai.
Sekantis kelionės etapas turėjo kelių dvarų apžiūrėjimas. Link jų veda dar vokiečių nutiesti keliai. Kaizeris paklojo kačių kaktų bruką, o Aloyzičius – šešiakampes plyteles. Šiaip Citroenu važiuojant kratymo nesijaučia, bet važiuoklė tai rėkia nesavu balsu 🙁 Patys dvarai nuvylė, pora iš jų tai veikiantys ūkiai be jokio grožio, trečias praktiškai griuvėsiai. Čia navigacija man iškrėtė bajerį, kai, atvedusi prie Mieduniszki Małe dvaro, liepė važiuoti toliau lauko keliu. Ir važiavau, kol 200m nuo Rusijos sienos pavyko apsisukti 😀
Šiaip pasienyje gavosi tiesiog pasivažinėjimas-žioplinėjimas be fotografavimo. Galų gale pasukome atgal, Węgorzewo papietavome (nuostabi kepta seliava), o paskui sumąstėme kur nors išsimaudyti ežere. Radome gražų ežerą miške, prie jo minia lenkų, bet visiems užteko vietos. Po maudynių dar pavažiavome kaimo keliais link Sztynort ir nutarėme, kad tą dvarą reiktų detaliau apžiūrėti sekančios išvykos Lenkijon metu.
O tada jau grįžome namolio 🙂