Feed on
Posts
Comments
«
»

Apie praeitį

Lie 2nd, 2013 by

Vakar ryte, važiuojant į karštaimylimądarbelį, kažkaip susigeneravo mintis, kad praeitis yra panaši į formą, kurioje mes esame nuolat išliejami, panaudojant patirtį, kaip metalą. Ir todėl nėra prasmės toliau būti toje formoje – mes jau esame nulieti, tad laikas ieškotis naujos formos.

Posted in mintys

24 Responses to “Apie praeitį”

  1. Njaa parašė:
    2013/07/02 11:01

    Nu čia jau visai sudėtingai… arba man dar per mažai kavos.

  2. Rytis I parašė:
    2013/07/02 13:11

    … jo, kiekvieną dieną iš naujo liejame, o bet vis tas pats (beveik) gaunasi. O formos keitimas – brangus malonumas (darbas, pomėgiai, šalis, vaikai, žmona…)
    P.S. neseniai pasipiktinę radijo klausytojai bei akylūs kalbos skaistybės sergėtojai užsipuolė tetą Betą dėl žodelyčio „jo“ – kaip ji atsiprašinėjo… Vienžo tik TAIP ir niekaip kitaip, visa kita skoliniai, katruos skubiai reikia grąžinti atgal.

    • grumlinas parašė:
      2013/07/02 21:36

      Gal ir atrodo,l kad kasdien ta forma vienoda, bet palygink, kas per metus gavosi – skirtumas juk yrA?

      • Rytis I parašė:
        2013/07/02 21:44

        nu taip, – „ilgai davedinėjami iki kokybiškos produkcijos gamybos“ (© robertas)

  3. tavosese parašė:
    2013/07/02 16:42

    Na ir išraitei tu čia tą metalo formą… Laikas matyt į šaldymo kamerą įkišt atvėst…

  4. scania parašė:
    2013/07/02 20:35

    Nu jo, tiksliai. Praeitis – tai ta forma, į kurią mus spaudžia. Neturėk praeities – neturėsi formos. Ir kiti neturės kaip pakišti kokį svertą, kad priverstų tave ką nors daryti! 😀
    Neverta laikytis įsikibus savo formos-praeities, pasiimk patirtį ir nusimesk pančius.

    P.S. Labai netgi įdomi tema, didelis potencialas! Tikrai verta pamąstyti šia tema. Ar net būtina.

    • robertas parašė:
      2013/07/02 21:21

      Aha, čia iš serijos „forma dzin, tūrinys svarbu“ 😉
      Gaila, bet sekdamas gaspadoriaus analogiją su metalo liejimo formomomis ir egzistenciją kažkaip pagalvojau apie savo patirtį kalimo-presavimo įrengimų priežiūroje lakštinio metalo formavime …
      Dėja, metalo formavimo štampai („formos“) dažnai prašosi profilaktikos („dėmesio“), yra priklausomi nuo nusistovėjųsių ir patikimų staklių („šeimos, tradicijų“), ilgai davedinėjami iki kokybiškos produkcijos gamybos („bręsta“). Jau gamyboje pasitaiko nenuspėjamų gedimų („kaprizai“). Bėgant metams išriškėja metalo konstrukcijos įtampos („senatvė“).
      Va kaip būna su tomis „metalo formomis“ 😉 Formos tūrinį formuoja „Inžinierius“. To specialisto vardas skirtingose realigijose kitoks 🙂

      Tikiuosi kolegos scania pastebėtą temos potencialą pradėjau plėtot tinkama linkme ?

    • grumlinas parašė:
      2013/07/02 21:35

      nuva, susukau galvą 😉

  5. scania parašė:
    2013/07/02 21:52

    Tą prieisim vėliau 😉
    Pažiūrėkim – aplinkiniai, žinodami tavo praeities poelgius tau uždeda formą, ir būni priverstas tą jų nuomonę palaikyti. Kaip metalą išlieja, ir su laiku ta forma po truputį dyla… Kai pusbrolis pajuokavo, sėkmingai, beje, visi tik ir laukė kitų pokštų, tas gi nenori apvilti savų – štai nekoks pavyzdys, bet mechanizmas maždaug toks.
    Ir kitų žmonių praeities poelgiai juk keičia dabartinę mūsų nuomonę apie juos. Mes jiems suteikam formą. Jei žinom jų praeitį.
    O nežinotumėm – tektų žiūrėti į žmogų, į jo dabartį, ne į jo formą 🙂

    • scania parašė:
      2013/07/02 21:54

      Čia Robertui atsakiau, kažkodėl telefonas nepataiko atsakyti į komentarą 🙁

    • Rytis I parašė:
      2013/07/03 06:10

      Jei vien aplinkinių nuomonė, lūkesčiai bus ta forma, gali gautis visokie kazusai. Gali būti tai lydinio per mažai, tai specifikacija ne ta. Štai koks paauglys darys viską atvirkščiai nei tikisi tėveliai. Depresingas šunelis nugriauš senobinio komplekto kėdžiakojas bei sudraskys kušetės tikros odos kailį, ir jam net kakot ant visų lūkesčių. Visuomenės / politinis veikėjas, anksčiau buvęs garbus koks profesOrius ar žinomas savo srities specialistas gali nuvilti, papiktinti ir vien erzinti savo marazmais. Vienžo turėti galima idealią formą – o bet iš šūdo nuliesi tik šūdą 🙁 Ta prasme, kad gal ne vien aplinkinių nuomonė turėtų būti ta forma, o jei jau tai atsitiko – tai nėra gerai…

    • grumlinas parašė:
      2013/07/03 21:58

      Na, formą reiktų stengtis susitiketi patiems – ne jei norėsi visiems įtikti – nesusiformuosi 😉

  6. Njaa parašė:
    2013/07/03 09:41

    Geriausia, kad forma atitiktų turini, bet yra turinys, tinkantis bet kuriai formai, o yra ir tik vienam pavidalui tinkančių dalykų. Pvz, geležiniai auskarai atrodys bet kokiu atveju gudriau, nei auksinis plūgas, arba – akmeninis arbatos puodelis vs. porcelianinė girnapusė.
    Nu tipo turėjau omeny, kad kuo paprastesnis turinys, tuo labiau nepriklausomas nuo formos.

    • Rytis I parašė:
      2013/07/03 12:12

      Teisingai, beje, tai galioja ir žmogiškose „formose“: vaikui lengviau nei suaugusiam adaptuotis naujame kolektyve, iš artojo padaryti visai pusėtiną politinį veikėją galima, o bet atvirkščiai – kaži. Ir kaip dėl to auksinis unitazas man nepatinka.

    • robertas parašė:
      2013/07/03 18:47

      Iš kitos pusės mūsuose gana gaji technologija, kai turinys yra lakaus pavidalo ir adaptacijos situacijoje sėkmingai telpa į visokias „formas“ (tarą, aplinką, sociumą) 🙂

      • Njaa parašė:
        2013/07/03 19:47

        Gal todėl, kad geriausiai bet kokiai formai tinkantis turinys – jokio turinio? 😀

        • robertas parašė:
          2013/07/03 20:13

          Čia jau budizmas 😉
          Turinio reik, kaip be jo jei yr forma ir užpildas. Tai kaip kovo 8-osios data kalendoriuje be užuominos į moterą 🙂

    • grumlinas parašė:
      2013/07/03 21:59

      Porcelianinė girnapusė man labai primena daugumą Jevrosojūzo projektų – lyg viskas ir gerai, o pasižiūrėjus arčiau – niekam nereikalingas š*