Feed on
Posts
Comments

Apie nutylėjimą

Sena kažkur skaityta istorija, ją kaskart prisimenu, kai kas nors (man ar kam nors) nutinka „pagal nutylėjimą“:
Žurnalo fotografas, gavęs nurodymą nufotografuoti vieną vietovę iš viršaus, telefonu užsakė skrydį iš vietinio aerodromo privačiu lėktuvu. Jam buvo pasakyta, jog jo lauks nedidelis dvimotoris lėktuvas.
Atvažiavęs į tą nedidelį aerodromą, prie angaro jis pamatė dvimotorį lėktuvą užvestais varikliais ir atdarom durim. Pilotas sėdėjo savo vietoje. Įšokęs vidun, fotografas užtrenkė duris ir sušuko: „Skrendam!“
Pilotas išriedėjo į pakilimo taką, pastatė lėktuvą prieš vėją, davė „gazo“ ir pakilo.
Pakilus, fotografas pasakė pilotui: „Dabar būtų gerai, kad skristumėte žemai išilgai va šito slėnio, kad aš galėčiau jį geriau nufotografuoti.“
Pilotas kiek nustebęs pažvelgė į fotografą ir paklausė:“O kodėl?“
Fotografas atsakė: „Todėl, kad aš dirbu žurnale ir man užsakyta tą slėnį nufotografuoti“.
Pilotas kažkaip keistai nutilo kelioms sekundėms, o paskui išstenėjo: „Ėėė… eee… tai jūs ką, ne mano skraidymo instruktorius?“


Moralė: Visad klausk, niekad nesielk pagal nutylėjimą

8 Responses to “Apie nutylėjimą”

  1. Njaa parašė:

    Aš, matyt, per daug klausinėju. Nieko pagal nutylėjimą man nebūna. Neįdomu kaip…

  2. pričkus parašė:

    Geras. Vienas mano buvęs bendradarbis turėjo mada kalbėti dviskaita: einam, geriam, valgom ir pan. Po vieno tokio jo „važiuojam“ paskui jį fūra be jokių dokumentų iki Minsko sugebėjo nuvažiuoti, kol jų keliai turėjo išsiskirti. Gal ir klaidžiai čia bandžiau supasakoti, bet aišku viena, kalbėti reikia taip, kad nereikėtų perklausinėti.

    • Taškas parašė:

      patiko Baltušio pasakojimas, kai jis dar jaunas po Žemaitiją dviračiu važinėjo.
      Priekyje vežimas, važiuoja lėtai ir vieškelio viduriu, tad Baltušis skambina, o važnyčiotojas tik po gero pusvalandžio sureaguoja:
      – Tai ponulis mun čia skimbčioji? – klausia nuoširdžiai nustebęs.

    • grumlinas parašė:

      nujooo… furistas turėjo būti sužavėtas 😀

  3. Giedrė parašė:

    Čia iš serijos: ko visi tyli, tol visi galvoja, kad viskas taip ir turi būti. 😀 Gera istorija.