Mano a.a senelis, 8 vaikų tėvas, visus juos leido mokytis į gimnaziją. Ateina naktį miškiniai: „Tu neleisk vaikų mokytis pas ruskius, bus laisva Lietuva – galės mokintis“ O senelis į tai: „Kai bus laisva Lietuva – jai reikės mokytų žmonių. Leidau ir leisiu“. „Na žiūrėk, mes tave perspėjom, galim ir pykštelt“. Kitą dieną, įskundus vietiniams raudonšikniams, atvarė stribai ir senelį prie sienos: „Pas tave naktį banditai buvo, tu jiems padedi, mes tave pykštelsim“. Senelis išdėstė viską, kaip buvo, nurimo raudoniukai. Kitą naktį vėl žalieji beldžiasi, vėl senelį auklėja. O ryte vėl stribai kieme… Po kelių tokių naktų nėrė senelis miškan ir pusmetį slapstėsi nuo abiejų pusių… Bet va nemėgo tik raudonųjų: partizanus vadino partizanais, o liaudies gynėjus stribais…
O šią istoriją aš sužinojau tik 1977 metais, kai dėl nepatikimumo buvo atmesta mano kandidatūra stojimui į Patriso Lumumbos universitetą Maskvoje 🙂
Įdomi istorija. Man tik klausimas kilo, kaip tokio dydžio šeimai sekėsi save išsilaikyti pusmečiui dingus šeimos maitintojui? Močiutė viską viena sugebėjo prižiūrėti? Vaikai tikriausiai toliau į gimnaziją ėjo (bent jau dalį to laiko, jei buvo vasara).
Per tą laiką, kol senelis slapstėsi, sovietų valdžia uždėjo tokius mokesčius ūkininkams, kad nors vienintelę karvę iš tvarto vesk parduoti, tai močiutė įstojo į kolchozą. Senelis, kai iš miškų grįžo, už tai ją gerokai prilupo, bet dėtis tikrai nebuvo kur. O padėjo giminės ir kaimynai, juolab, kad tos žemės nepilni 6 ha tebuvo.