Mano a.a senelis, 8 vaikų tėvas, visus juos leido mokytis į gimnaziją. Ateina naktį miškiniai: „Tu neleisk vaikų mokytis pas ruskius, bus laisva Lietuva – galės mokintis“ O senelis į tai: „Kai bus laisva Lietuva – jai reikės mokytų žmonių. Leidau ir leisiu“. „Na žiūrėk, mes tave perspėjom, galim ir pykštelt“. Kitą dieną, įskundus vietiniams raudonšikniams, atvarė stribai ir senelį prie sienos: „Pas tave naktį banditai buvo, tu jiems padedi, mes tave pykštelsim“. Senelis išdėstė viską, kaip buvo, nurimo raudoniukai. Kitą naktį vėl žalieji beldžiasi, vėl senelį auklėja. O ryte vėl stribai kieme… Po kelių tokių naktų nėrė senelis miškan ir pusmetį slapstėsi nuo abiejų pusių… Bet va nemėgo tik raudonųjų: partizanus vadino partizanais, o liaudies gynėjus stribais…

O šią istoriją aš sužinojau tik 1977 metais, kai dėl nepatikimumo buvo atmesta mano kandidatūra stojimui į Patriso Lumumbos universitetą Maskvoje 🙂