1877 – gimė Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, lietuvių rašytoja (m. 1930m.)
Kažkaip niekad nesugebėjau įveikti iki galo anie vieno Šatrijos Raganos kūrinio – nu ne man, kad nors tu ką… 😉
O užkliuvo šis įvykis todėl, kad šiandien daugeliui bent kiek pamąstančių Lietuvos gyventojų žodis Šatrija įgijo visiškai kitokią konkrečią prasmę, apibrėžiančią žmogaus moralinį nuosmukį.
Visai dar mažas būdamas, bandžiau skaityti „Sename dvare“. Gulėjo namuose lentynoj tokia labai antikvarinė smetoniškų laikų knygutė, kaina ant viršelio dar markėmis buvo užrašyta. Nieko, aišku, aš ten nesupratau. Juo labiau, kad gera pusė teksto buvo lenkiškai (berods, netgi be vertimo). Šįryt kaip tik prisiminiau (musėt, radijas paminėjo Šatrijos Raganą), pamislinau, kad galėčiau, kai būsiu bibliotekoj, paimt pamėginti, ką dabar rasčiau tam Senam Dvare. Gal rasčiau ką daugiau, negu tada. 😉
hmmm… o gal tikrai dabar sugebėtume kažką rasti tokio, ko neradome tuomet? Nes mano gyvenime iš tikrųjų daug kas yra pakitę 😉
nu nežinau… O vat Vaižgantas man visada patiko…
Vaižgantą aš, matyt, pradėjau per anksti skaityti- kokių 12 m. perskaičiau Valiulio pasakas, mane jos pašiurpino, tas nuo bado ištinusių, su susivėlusiais kaltūnais, purve gyvenančių vaikų paveikslas atgrasė tuometinį mane… Toks buvo įspūdis (o dar Žemaitė su savo marčiom ir petrais kurmeliais, Vienuolis su visokiais puodžiūnkiemiais ir paskenduolėm), kad kaime vien tik purvas, badas, gobšumas, skurdas… Kažkodėl paskui ilgai nesinorėjo ko nors panašaus skaityti vėl. Suprantu, kad tais laikais rašytojai kėlė aktualias problemas, to, tikriausiai, reikėjo, bet buvo nusivaryta į „juodąją pusę“.
Panašu į dabartinę purvasklaidą, kai viska staip xrenovai, kad baisiua ir būti negali? 😉
Taip, kažką panašaus ir turėjau omenyje 😉
Visgi, tarpukario periodinė spauda šia prasme buvo kur kas labiau subalansuota.
Žmonės buvo labiau užimti ir tiek mėšlo užpildyti tuščioms galvoms nereikėjo musėt?
Nesuprasi… Regis, turint omeny informacijos kiekio padidėjimą lyginant su prieškariu, žmonės turėtų pradėti atsirinkinėti ką dėt į galvą, o ko ne ar ką verta skelbti o ko ne. Gal taip ir vyksta?
Be abejo, vyksta. Mėšlo naudai 😉
„…tėvų motinų užmušeu…“
…Nu kodėl? Pvz. „Žemaičių Robinzonas“ pradžioje labai optimistinis 🙂
O kuo baigiasi? 🙂