1261.01.21 – Įvyko Pokarvių mūšis, kuriame prūsai, vadovaujami Herkaus Manto, sumušė kryžiuočių kariuomenę
Ech, gali nugalėti mūšiuose, bet pralošti karą. Ir būti išduotas savo buvusių sąjungininkų, kuriems jų genčių ir klanų laisvumas kur kas svarbesnis nei bendras interesas, kuris leistų pasiekti visos tautos laisvę. Va taip ir neliko laisvūnų prūsų… Ir nieko tu čia nepadarysi…
Prūsus prisimename, kryžiuočius – tik kontekste…
Na taip, nes jie buvo amžini mūsų priešai. Skirtingai nuo Jevropos, kur kryžiuočiai – hemorojai, tfu, herojai spindinčiais šarvais 😉
Kol nenustosime mąstyti gentinio feodalizmo laikus kažin kokios „tautos“ kontekste, ar aiškintis – kalbėjo Vytautas savo dvare „lietuviškai“, ar ne, tol nesuprasime tų laikų poelgių logikos. Koks Rišaras Kordeleonas angliškai nebent „fucking bastards“ savo pėstijos adresu pasakyti mokėjo, o ir gyveno daugiausia Prancūzijoje, bet tai nė kiek netrukdo anglams laikyti jį vienu didžiausių savo karalių, o statulą jam statyti – prie Westminsterio abatijos.
Na taip, tuomet nacijos šiandieniniu supratimu dar neegzistavo, tad personalinis-dinastinis aspektas, bandant suvokti vieną ar kitą istorinį reiškinį, yra labai svarbus. Kaip kad Jogailos-Vytauto konfliktas, kur mes, kaip šiandieniniai lietuviai, vienapusiškai esame Vytauto pusėje, tuo tarpu jei žiūrėti dinastiniu aspektu – Vytautas tiesiog bandė iš Jogailos atimti pastarjam pagal paveldėjimo teisę priklaususią LDK.