1569.01.10 – Liubline prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos feodalų Seimas, kuriame nutarta, jog karalius bus renkamas bendrai abiem valstybėms, bus leidžiami bendri pinigai
Mąstydamas apie Liublino uniją, aš visad patiriu prieštaringus jausmus. Iš vienos pusės, Lietuva neteko valstybinės nepriklausomybės, tapdama bendros su Lenkija valstybės dalimi. Valstybės, kurioje įvyko ne tik Lietuvos bajorų, bet ir dalies valstietijos polonizacija, lėmusi dalies Lietuvos žemių sulenkėjimą. Be to, Lietuva, kaip UAB :Abiejų tautų Respublika“ dalis, turėjo dalyvauti visose bendrose avantiūrose… Iš kitos pusės – Lietuva tuomet jau nebebuvo jėga, galinti varžytis su rytuose vis stiprėjančia Rusija, o turint omenyje Rusijos carų galimas pretenzijas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą (tuo metu Rusiją valdęs Ivanas IV Rūstusis buvo Vytauto vienturtės duktės Sofijos pro-pro-anūkis 😉 ), tai Lietuvai švietėsi galimas prijungimas prie Rusijos. Tad bendra vakstybė su Lenkija buvo ryšys, užtikrinantis Lietuvos įsijungimą į Vakarų, o ne Rytų Europą.
P.S. Kaslink Rusijos carų, tai net pačiam smalsu pasidarė:
Vasilijus I Dimitraitis [1389-1425] +Sofija Vytautaitė ->
Vasilijus II Tamsusis [1425-1462] +Marija Jaroslavna ->
Ivanas III Vasiljevičius [1462-1505] +Sofija ->
Vasilijus III [1505-1533] +Elena Glinskaja ->
Ivanas IV Rūstusis [1533—1584] +Anastasija Romanovna ->
Fiodoras I Joanovičius [1584-1589] – paskutinis iš Riurikovičių, t.y. ties juo Sofijos linija nutrūksta 😉
Tikrai įdomu, įdomu ar tais laikais netyčia mes pasukom į vakarus ar tyčia?
Vis tik painu, daug klausimų kyla.
O gal, jei mes būtume pravoslavai, mūsų būtų daugiau ir nenumūčinti?
Arba kodėl mus traukia į vakarus?
Lemia apsisprendimą emocijos ar kas?
Ar pravoslavų tikėjimas žemesnis nei katalikų?
Aš su jumimi…..
Tiesą pasakius, teisingas tas kelias, kurį pasirinkome 😉 Nes kitaip tebestovėtume kryžkelėje išsižioję 😉
T.s. išsižiojalių tauta.
Visi pykstam todėl, kad nieks nieko nedaro. Nieks nieko nedaro, todėl kad visi pyksta. Aš žinau, kad tu nieko nedarai, tu žinai, kad aš nieko nedarau. Jei nėr naudos tai nėra ir reikalo. Girdėjau per žinias, kad mažai tautiečių pasikartojus 01-13 pasielgtų kaip savi piliečiai. Įdomu kaip? Ar taip kaip jie įsivaizduoja, ar gautūsi taip kaip gautūsi.
Apie dabartinius politikierius mano nuomonė paprasta:
Tuo metu, kai mes žvelgėme į sovietų tankus ir giedojome Tautišką Giesmę, jie iš po mūsų pavogė Lietuvą.
Neturėjo dalyvauti „bendrose avantiūrose“, polonizacija nėra tos tarpvalstybinės sutarties išdava, kaip paaiškėjo Stepono Batoro valdymo metais, šakotis LDK dar galėjo…
Pala, pala – jeigu UAB generalinis direktorius nutarė veltis į avantiūrą – tai vėlėsi Abi Tautos. Ar po Liublino unijos buvo koks nors grynai vienos tautos karas? Kaslink polonizacijos – šiaip ar taip, dauguma lietuvių bajorų šeimų buvo priimtos į lenkų bajorų šeimas ir gavo bendrus herbus, taip pamažu susisiejant su lenkų bajorija. Turėkime omenyje, kad lietuviško rašto nebuvimas leido rinktis lenkų arba gudų raštą…
Jeigu ne – tada nuo kada, paties nuomone, prasidėjo esminė polonizacija?
Ne, nesivėlė abi tautos. Su turkais kovojo lenkai, su maskva – lietuviai. Jei ne samdiniai. Pagalba galbūt buvo siunčiama, tačiau pagal galimybes. Kariuomenės skyrėsi labiau ne tautomis (kad ir ką šis žodis reikštų tų laikų realijose), o būrius išstatančiais didikais (bei samdiniams mokančiais miestais, pavyzdžiui). Teoriškai viskas turėjo būt gražu ir draugiška, praktiškai – nebuvo, net jei ir labai norėtume užmesti savo tautos sampratą toms visuomenėms.
Polonizacija (lenkų kalbos skverbimasis į asmeninius dokumentus) vyko dar turbūt nuo XV a. (tikrai žinau, kad XVI a. pirmoje pusėje kai kurie testamentai rašomi lenkiškai), o „esminė polonizacija“, jei ją suprasime kaip pagrindinio LDK einamojo dokumento – Lietuvos Metrikos vedimą lenkų kalba – neprasidėjo be apytikriai 1620-ųjų.
Aišku, davei mintį atidžiau pasižiūrėti UABo karinę veiklą pagal frontus, nes aš kažkaip laikiau tą chebrą labiau vieninga – ibo polsko-litovskyje zachvatčiki paskui Susaniną vambrinėjo pelkėse
Kaslink polonizacijos – tai IMHO be Liublino unijos musėt rašytume kirilica: iš pradžių sengudiškai, o dabar gal jau ir litovskai? 😉
Aplink Liublino uniją lotynų kalba ima gana intensyviai rodytis šaltiniuose, o turint omenyje kirilicos neuniversalumą, tikėtina, kad normali vakarietiška lotynų būtų tapusi valstybės dokumentų kalba… Bet, aišku, to jau nebesužinosim…
hmmm… na, lotynų kalba vistik buvo dead-end’as, kaip čia tą pasjansą bedėliotum, o dabartinė lotynaraštė Lietuva anuomet tebuvo tik maža kirilicaraštės LDK dalis. Kaslink kirilicos neuniversalumo vėlgi klauseklis, nes apart Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Kazachstano, Mongolijos, Kirgizijos, turime ir Bulgariją, Serbiją, Juodkalniją. Taip kad jei ne UAB, aš beveik įsitikinęs, kad šiandien mes rašytume graždanka 😉
Na, čia žinoma spekuliacijos. Bet numesiu faktą pamąstymui: Antrasis Lietuvos Statutas (1566) jau buvo ruošiamas (ne verčiamas) ir lotynų kalba. Radviliada parašyta lotyniškai, o Jonas Karolis Chodkevičius su sūnūmis taipogi susirašinėjo lotyniškai… Ne taip svarbu kiek rašoma ta ar kita kalba, kaip kas rašo ta ar ana kalba… 😉
Apie lotynišką Lietuvą – „Na, čia žinoma spekuliacijos.“ 😉
IMHO beraštė Lietuva masiniam naudojimui tuo metu vistik turėjo rinktis tarp lenkų ir gudų rašybų (ir kalbų), o lotyniški dzindziliukai buvo laikinas sprendimas