1957.01.04 – Vilniaus miesto Vykdomajame komitete (dabar savivaldybė) pirmą kartą po karo priimtas raštiškas sprendimas lietuvių kalba. Toliau sprendimai buvo rašomi dviem – lietuvių ir rusų kalbomis
Regis, nedidelis faktas, bet minčių sukelia… Kad sovietiniam okupantui būtų lengviau ir paprasčiau – v stolice Litovskoj SSR gorode Vilniuse kaip valstybinė kalba buvo naudojama rusų. Prireikė beveik 4 metų po Stalino mirties ir Chruščiovo destalinizacijos pradžios, kad v gorode Vilniuse lietuviai pagaliau galėtų pradėti rašyti lietuviškai valdiškus raštus. O jri žvelgti nuo 1944ųjų, antrosios okupacijos pradžios – beveik 13 metų. Nors tuomet Vilnius dar nebuvo lietuviškas miestas – absoliuti lenkų-rusų dauguma su nedideliu lietuvių procentu. Ir tai – po dviejų lenkų repatriacijų, kurios iš esmės pakeitė nacionalinę Vilnijos sudėtį (reiks gal kada apie tai parašyti).
Indomu, kada bus sekantis politinis įvykis – raštiškus sprendimus rašysime angliškai?
Klausimas iš esmės. Ir aktualus 😉
Devinto dešimtmečio (sic!) pradžioje sąjunginio pavaldumo, bet iš esmės lietuviškoje gamykloje „Sigma“ visi vidaus dokumetai cirkuliavo rusų kalba… Darbinės karjeros pradžioje tai mažuma šokiravo, o čia kalbat apie 1957 m…gūdi senovė.
Visiškai analogiška situacija buvo ir pas mus – sąjunginis pavaldumas. Partiniai susirinkimai lietuvių-rusų kalba vyko, popieriai rusiški,. Tik profsąjunginiai dokumenati buvo, berods, visi lietuviškai
Brandaus socializmo metais teko dirbti respublikiniame treste, kuriam buvo pavaldžios gamyklos visoje Lietuvoje. Visa dokumentacija, pasitarimai vykdavo lietuvių kalba, išskyrus teletaipogramas. Visi buvo įpratę, kad jas glima rašyti tik rusiškai, atseit klaviatūra tik su kirilica.
Gal kokiais 1976 atėjus naujai teletaipininkei paaiškėjo, kad yra toks šriftų perjungiklis į ЛАТ .
Išleidom vieną teletaipogramą lietuviškai, tai partorgas piktinosi, bet padaryti jau nieko negalėjo.
Tai Lietuvos viduje susirašinėjama lietuviškai, net mes lietuviškam užsakovui ruošdavome dokumentaciją lietuviškai už nedidelį papildomą mokestį 😉
O koks šaltinis? Na, aš bet kokiu atveju šitą istorijos fragmentą (su padėkom ir nuorodom) panaudosiu viename ar kitame straipsnyje, bet jei žinočiau kilmę, būtų dar geriau.
Šaltinis http://lt.wikipedia.org/wiki/Sausio_4 – turbūt tie, kas padarė šį įrašą, turi kažkokią faktografinę medžiagą
Šaltinis, Ernestai, TSRS pasas. Kairėje pusėje buvo rašoma: pilietis Jonaitis Jonas, Jono , dešinėje Йонайтис Йонас Йонович. Ir niekam nekildavo abejonių, kad tai tas pat graždaninas…
man įdomus Vykdomojo komiteto istorijos šaltinis. Juk ne „Vakarinės naujienos“ apie tai parašė. Apie pasą aš žinau, pats tokį turėjau.
Aš kažkaip prisiminiau kitą įdomų faktą apie valstybines kalbas: kai 1977 metais buvo priimta nauja CCCP konstitucija, gruzinai sukilo (1978 balandis) dėl valstybinės kalbos statuso galimo pakeitimo. Nežinau, ar buvo dar kurioj nors sovietinėj respublikoj tokių nepatenkintų, bet gruzinams pavyko išlaikyt straipsnį Gruzijos SSR konstitucijoj su straipsniu dėl valstybinės gruzinų kalbos. Kas įdomiausia, jokių pasekmių dėl to aniems nebuvo. Gal išsigando jų „Bambarbijų Kirgudu“ (nesaglasišsia – Zarežem)? 🙂
Rekomenduojami skaitiniai: http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%94%D0%B5%D0%BC%D0%BE%D0%BD%D1%81%D1%82%D1%80%D0%B0%D1%86%D0%B8%D0%B8_%D0%B2_%D0%93%D1%80%D1%83%D0%B7%D0%B8%D0%B8_(1978)
Va va, tai visgi operatorių susėmė. „Ajajai parodyk, ką turi kameroj arba mes tave tuoj į kamerą.“:)
Laikai tokie buvo…