Prisiminiau seną pasakojimą, vaizdžiai iliustruojantį, kaip bankai žaidžia į vienus vartus
Vienąkart senyvam indėnui prireikė 500$. Jis nuėjo iš savo rezervacijos į artimiausią miestelį, ten užėjo į nedidelį banką ir paprašė paskolinti tuos 500$.
Bankininkas išsitraukė paskolos formuliarą ir paklausė: „O ką gi jūs ruošiatės daryti su ta paskola?“
Indėnas atsakė: „Nusipirksiu karoliukų ir stikliukų, versiu karolius, vešiu į miestą ir pardavinėsiu“
Bankininkas pamąstė ir sako: „Na gerai. O ką jūs galite pateikti kaip užstatą?“
Indėnas, truputį pasimetęs, paklausė: „O kas tas užstatas?“
Bankininkas ėmė aiškinti: „Užstatas tai yra kažkas vertingo, kas galėtų padengti tuos pasiskolintus 500$ ir dar duotų truputį papildomų pinigų apmokėti mūsų rūpesčiams. Gal turite kokį automobilį?“
„O taip, Fordo sunkvežimuką, jam jau 30 metų, bet jis puikiai važiuoja“, – atsakė indėnas.
Bankininkas papurtė galvą ir vėl paklausė: „Gal tada turite namą?“
„O taip, vigvamą prie žuvingos upės“
Bankininkas su nedidele viltimi balse vėl paklausė: „Tai gal kokių galvijų?“
Indėnas išdidžiai atsakė: „O taip, aš turiu žirgą!“
„Puiku! Kiek jam metų?“
„Nebeatsimenu, šiaip jis nebeturi dantų…“ – truputį nuliūdęs atsakė indėnas.
Bankininkas pasikrapštė pakaušį ir, jausdamasis kažkaip nepatogiai prieš seną žmogų, vistik davė indėnui pasirašyti reikalingus popierius ir įteikė tuos 500$.
______________
Po kelių savaičių senasis indėnas vėl įėjo į banką ir iš terbelės išsitraukė didžiulį ritinį banknotų. „Atėjau apmokėti paskolos“, – jis pasakė išdidžiai, įteikdamas bankininkui 500$ ir sutartą mokestį už banko rūpesčius.
Bankininkas niekaip negalėjo atitraukti akių nuo didžiulio banknotų ritinio indėno rankoje ir paklausė: „O ką jūs ruošiatės daryti su likusiais pinigais?“
Indėnas pamąstė ir sako: „Pakišiu po akmeniu prie vigvamo“
Bankininkas žioptelėjo ir išlemeno: „Tai gal tada padėkite indėlį mano banke?“
Indėnas, truputį pasimetęs: „O kas tas indėlis?“
„O, indėlis tai kai jūs mums atiduodate savo pinigus saugojimui, o po to, kai jums jų prireikia, mes jums juos grąžiname su nedideliu mokesčiu už jūsų rūpesčius“
Senasis indėnas persisvėrė per stalą ir paklausė: „O ką jūs turite užstatui?“
puiki istorija:) tik va pagalvojus liūdna, kai už tai, kad atgautum savus pinigus, dar ir susimokėt turi..:/
Savo laiku krikščionys negalėjo skolinti pinigų už palūkanas, tą darė tik išrinktoji tauta… islamas iki šiol tą tebedraudžia
Iš kur išplaukė „joke“? Santykiauji su bankais? Markas Tvenas berods yra taikliai pasakęs apie bankų įprotį skolinti lietsargį, šviečiant saulei, ir jį atimti jyjant…
Nea, su bankais santykiai normalūs, tiesiog mano mintys kai kada tokiais užkampiais klaidžioja, kad baugu darosi… 😉
aišku, kad lyjant! „Očepiatka…“ 🙂
Gera istorija. Gal todėl bankininkų taip nemėgo Henris Fordas I. Net III Reicho Geležinį kryžių gavo ir priėmė.
Palūkininkai, tfu, bankininkai pagal niekšiškumą iškart po advokatų lygtai eina?
Oi, kaip gražu…
Utopija tiesiog!
O gyvenime – dar pakartosiu, yra tik dvi bėdos, bankai ir partijos. O gal tai tik viena ir ta pati bėda!
Yra tarpas tarp jų. Britvos ašmenų pločio
O Bertoldas Brechtas klausė, kas tėra banko apiplėšimas lyginant su banko įsteigimu 🙂
Va-va – tikra teisybė – plėšikas niekad tiek npavagia, kiek bankininkai… 😉
Aš, kai kaima boba, esmi už natūrinius mainus. Padarei, ką moki, išmainei į ko nemoki. Psio, kokie dar bankai? Nori kiaušinių – duok sūrį, noriu krepšo – mainau į vilnones kojines.
Tūpa ta dabartinė civilizacija.
Nu ne visai tūpa, va internetus išrado…
Nieko gero tam internete. Kai galėjai tikėtis laiškų geriausiu atveju kartą į mėnesį – galvodavai, ką rašai, ir dar stengdavais gražiai, suprantamai, dailyraščiu… o dabar turkšteli kaip višta ant kiemo ir pamiršti. Pati ne be tos bėdos, kai saka… Ale ligos pripažinimas – pirmas žingsnis į sveikimą, ane? 😉
Ech, kai kada ligoniu būti taip gerai… 😉
Trumpam įsivaizduokit, atsibundant ir ba, nėra bankų… Ir ką? Galvotumėt kaip vėl užmigti…
Nu aš tai nesiparinu dėl dalykų, kurių nebėra. Bo mano parinimasis vistiek nepadės. Tai turbūt ramiai užmigčiau 😉
Vieną kartą senas vampyras mokė jauną vampyriuką kaip apdoroti auką: štai eina jauna mergelė, prisėlini iš už nugaros ir įsikerti jai į kaklą… Taip jaunasis ir padarė – įsikirto į kaklą jaunai mergelei ir siurbia, siurbia jos kraują. Ta parkrito , jau vos gyva, čia pribėga senasis ir atitraukia jauniklį.
-Kas yra, aš dar nebaigiau-, šnypščia vampyriukas.
-Mes gi vampyrai, o ne BANKININKAI, leisk žmogui atsikelti…-pasakė senasis….
Čia tai gerai 🙂 🙂 🙂
Gera istorija. Ačiū 🙂
Prašom. Istorija tikrai priverčianti susimąstyti.
pavaikštinėjau po bankus įžuliai didelės (labai didelės) sumos prašydamas. ui kiek užstatų ir visko kito reikalauja!
o aš vis galvoju: kad jie iš mano pinigų biznį suka, tai man grašius moka, o kad aš savo kailiu rizikuoju, tai dar ir aniems dešimteriopai moku.
ir išeities nėra — tarnautojai išleido įsakus pinigus tik per bankus stumdyti.
ir dar pagalvojau: bet negali pykti, jei anie protingesni, įžulesni, gudresni ir iš tokių kaip aš lobsta. legaliai. vadinasi ir pats turiu šansą toks būti. bet pasirinkau kitą kelią, tad…
Nu va, užstatytum žmogus jiems dūšią, ale kad nesikotiruoja jinai… 🙁
ai tebūnie dūšios nekotiruojamos biržoje. nes tuomet būtų dar sunkiau…
Dūšių devalvacija gali būti? Nu jooo… 🙁
Istorija tai gerulė ir parodo kaip bankai veikia.
Blemba, gera istorija :)… bet vistik realybė yra 100 kart liūdnesnė..