Kolega Taškas mestelėjo nuorodą į puikią Nijolės Oželytės kalbą per šiuometinį Sausio įvykių paminėjimą. Puikiai apibūdinti kai kurie tuometiniai Lietuvos veikėjai, gerai užvažiuota oficialiajai istorijai, kuri ir mano nuomone, mokina faktų, tačiau nemokina suvokti istorijos kaip tėkmės, kur viskas turi priežastį ir pasekmes, o kiekvienas iš mūsų turėtų pradėti suvokti tai, kad praeitis kažkada sukūrė dabartį, kuri pradeda kurti ateitį.
Nijolės Oželytės pasisakymas Sausio 13 osios proga moksleiviams
Na kas del egzaminu tai jie jau nebera visai tokie kaip gerb. N. Ozelyte pasakoja. Per pastaruosius kelius metus jie tikrai palengvejo, daugiau teksto analizes uzduociu, priezasciu – pasekmiu ieskojimams tikrai nemazai vietos. Veik nebera tokiu uzduociu kur irasyti konkrecia data ir pan. Apskritai pastaruju triju metu egzaminuose tereikejo irasyti 1 – 3 datas ir tos pacios pacios paciausios (nepriklausomybes atkurimas, zalgirio musis). Beabejo dar yra kur tobulinti egzaminus ir mokymo programas. Kol kas tarp ju yra nemazai neatitikimu, bet situacija, drisciau teigti, gereja.
Mano manymu didesne problema yra mokytoju kompetencija, motyvacija, noras mokytis, tobuleti, taikyti idomesnius mokymo metodus, kazkuria prasme ir ju amzius jau kelia rupesciu (per daug senu, labai ilgai dirbusiu, „uzsisedejusiu“, mazai jaunu mokytoju) ir t.t. Be to, reikia ir „popierizmo“ nasta mokytojams mazinti, askirti (karta ir visiems laikams) mokyklu direktoriu skyrima vos ne politiniais motyvais, o ne pagal kompetencija. Nenoriu pernelyg issiplesti, cia reikia straipsnius ta tema rasyti, ne komentarus.
Neskaitant visko, puiki N. Ozelytes kalba. Persiunciau pazistamiems 🙂
-> Paulius Paulaitis – dėl mokytojų kompetencijos ir motyvacijos – vis didėjant mokinių teisėms ir laisvėms bei mažėjant mokytojų galimybėms objektyviai vertinti mokinių žinas (didėjanti mokyklų priklausomybė nuo mokinio krepšelio), mokytojai nebemato prasmės verstis per galvą. O mokytojo statuso kritimas automatiškai atstumia jaunus žmones nuo pedagogikos
2002 m. mano draugų dukra išlaikė valst. lietuvių kalbos egzaminą 63%. Kaip man tuo metu paaiškino – tai labai geras įvertinimas. Tai aš dabar galvoju: kaip po kokių 20-ties metų ji paaiškins savo vaikams- kad mokėjo lietuviškai tik 63%. Tai kam tada pažymiai?
-> Voldemaras – nesuprantu aš tų procentų. Ir nesistengiu suprasti 😉
Ji lietuvių kalbą tuomet mokėjo geriau nei 63 % abiturientų.
Na, beveik tik man ir Grumlinui įdomu. 🙁
Tad pridėsiu seną anekdotą apie istorijos egzaminą – taip buvo tikrinamos žinios (žodžiu!) anais – blatų -laikais :
– Ar tiesa tai, kad Didysis Tėvynės karas prasidėjo 1941 metų birželio 22 d.?
– Aha.
– Puiku – 5 !
Egzaminuojamas kitas moksleivis, neturįs blato:
– Kada prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas?
– 1939 m. rugsėjo 1 d.
– Na, taip… o kiek žmonių jame žuvo?
– Virš 20 milijonų.
– Na, taip. Išvardyk visus.
-???
– Eik, trejetas. Su minusu.
Įdomu, bet kaip tą parodyt, jei komentaro nerašai? 🙂
Nejaugi visiems jos kalba nuostabi? Didžioji konservatorių tiesos gynėja – o man dar akyse, kaip ji tampo Brazauskui už rankovės, sufleruodama, ką reikia neužmiršti pasakyti… Tas buvo, berods, komunistams atsiskiriant nuo centro…
Taigi ji neneigia savo buvusio gyvenimo, ir kalboj mini, kad išminties sulaukė kartu su 50-mečiu. 🙂
-> Pričkus – na man tai ji kur kas žmoniškesnė už daugelį šiandieninių politikierių ir seimūnų. Įtariu, kad čia mudviejų pažiūros nesusieina, nors aš ir ne konservatorijus
O kaslink AMB tampymo už rankovės – geriau kai jis tampomas pasakė tai, ką reikėjo pasakyti, nei nutylėjo, ką jis taip mėgdavo
„nors aš ir ne konservatorijus“ o kas tamsta?
-> POP – šiuo metu sveiko proto vidinis emigrantas 😉
Ozelyte kaip asmenybe tikrai yra liuks. Patinka man sita moteris – sako ka galvoja ir kaip yra, nebijo gaut per galva uz tai. Reikia, kad kazkas vaikus paragintu savo galva galvoti. Daug visko teisingai pasake.
-> If – va būtent – sako, ką galvoja ir kaip yra. Skirtingai nuo subingalvių politikierių, kurie skaičiuoja savo populiarumą
vat vat, tas trypciojimas вокруг до около labai erzinana. Sik mik ir nieko nepasako oO
-> If – galima jos mėgti ar nemėgti, bet š* nevyniojimas į vatą man patinka 😉
aciu Grumlinai,
-> liuka – prašom, bile tiko 🙂
man tiko.bet klausymas ar publikai salei tiko?
is tikro 2010m. svarbiausias ivykis buvo Prezidento mirtis.
Signataras Povilionis pasakojo: kad su AT darbuotojiais(rastinikes,buhalteres,sekretores ir t.t) mes sajudieciai bandem kalbet ir paliepimus issakyt graziai.tai jie nesuprasdavo.tai kol neuzrekdavai isakmiai -nieks nevykdydavo savo pareigu.taip jie buvo is seniau ismustruoti.
-> liuka – dėl AMB mirties – man asmeniškai tai tik vienos epochos uždarymas, neatidarant naujos
O kaslink AT darbuotojų – matyt, buvo įpratę, kad geram darbe dirba, ir skersą dėjo ant kažkokių Sąjūdžio išsišokėlių 😉
* Esu tarsi ufonautė, kuriai nėra su kuo kalbėtis
* Ir patikti aš niekam nebenoriu. Kam iki šiol nepatikau, tas neturi skonio.
* Man teko vaidinti su garsiausiais aktoriais, garsesniais nei Holivudo
* Aš turėčiau būti dėkinga visiems, kurie mane žemino. Pirmiausia savo vyrui, gyvenimui.
* Aš sakau: „Koks fantastiškas yra gyvenimas!“ Jis – vienintelis meilužis, kuris neapgaus, neišduos.
Pilnas interviu žemiau. Jei KAM pasodins gaspadorių, įsipareigoju 3 kart atnešt suchorių
http://www.valstietis.lt/Pradzia/Laisvalaikis/Zmones/Esu-tarsi-ufonaute-kuriai-nera-su-kuo-kalbetis
-> Taškas – ok, dėl suchorių sutarta. Interviu liuks irgi 🙂
Akivaizdžiai per daug čia reiškiuosi, bet kalta aplinka . Visur tik tie Radžio čig, prdn, romai, dzvonkės- zvonkės ir pan.
Per rusų TV tiesioginiame eteryje tik ką suareštavo Mavrodį. Tiesa, tik anstoliai- kad supažindytų su jų sprendimu, bu du metus niekaip nebesurado.
-> Taškas – nu tai gal už radžiazvonkes čia kažkas bent kiek įdomesnio -prasmindesnio. Nes man kai kada iš kito kambario kai durnadėžė girdidi – nu nesuvokiu prasmės po tą mėšlą kapstytis niekaip. Gal su galva man kažkas?
O Mavrodžiui taip ir reikia – nafk „zasvetilsia“ 😀
Да, я рискнул – и проиграл.
Ликуйте, ну же!
Но вечно имя: Ганнибал
Внушает ужас.
Va, taip tas sukčius rašo. Ir šaiposi iš visų. Dūma pašiurpusi, Žirinovskis žavisi JAV teisėsaugos žaibiškais veiksmais su Madoffu, nieks nežino kur dėjosi MMM milijardai, o tas žulikas šaiposi ir skaito bibliją. Ir atranda būsimų klijentų.
Cirkas, o mes dar sakom, kad tai pas mus durnialaivis.
-> Taškas – taigi Rusija ten…
Kritiškas požiūris yra gerai. O Oželytė yra puiki šoumenė, daugiau tokių 😉 Ypač dėl to, kad tas šou bent jau sukuria nuoširdumo įspūdį.
Idėja istoriją mokytis ne datomis, o priežasčių-pasekmių būdu irgi gerai, tik va klausimas – kaip užtikrinti, kad tos priežastys-pasekmės vadovėlyje išdėstytos ne tendencingai? Ir vėl užsidarom cikle, kad istoriją rašo… ne, ne nugalėtojai, o tiesiog tie, kuriems REIKIA vienaip ar kitaip parašyti.
Aš pats manyčiau, kad mokytis reiktų vos ne diskusijų būdu. Sužinai keletą alternatyvų, išdiskutuoji. Žinoma, ir čia išlieka tendencingumo šešėlis, bet jau mažesnis gal? Juolab, kad ir apie alternatyvas sužinai.
Tik va kitas klausimas – kokiam paaugliui tai būtų įdomu? Man pačiam tokie dalykai pradėjo darytis tik įmaknojus į trečią dešimtmetį, kai jau NEBETAPO PRIVALU mokytis. Mokykloje daugumai tikrai ne tokie dalykai rūpi.
Vienintelė išeitis, man atrodo – mokytojai, sugebantys sudominti savo dalyku. Realiai muzika, kultūros istorija ir istorija plačiąja prasme pradėjau domėtis todėl, kad mokė fantastiški žmonės – tiek profesine prasme, tiek kaip asmenybės.
-> Adis – visa bėda, kad mokykla turi tilpti į plyšį tarp pradinio žinių bagažo suteikimo ir žmogaus formavimo, kas tikrai nėra lengva ir labai priklauso nuo mokytojo. Gali diskutuoti kiek nori, viskas bus fain, bet nemaža dalimi tai gali būti neproduktyvios laiko sąnaudos, o, atėjus valstegzams, reikės parodyti žinias, kurių bus minimumas. Savarankiškai mokytis mokykloje nenorima, nes yra aibė kitų įdomesnių dalykų. Tad mokykla priversta kalti į mokinių galvas bent tą minimumą (šiuo konkrečiu atveju oficialiąją istoriją), kuris leistų praslysti pro valstegzo sietą, ir bent minimaliai suformuoti žmogų, sugebantį bent optimaliai elgtis visuomenėje.
Kaip pasiekti visa tai – nežinau, bet IMNHO visų pirma reikalinga vidinė mokinio motyvacija, kuri apsprendžiama tiek šeimos, tiek mokyklos.
mano Istorijos mokytojai buvo puikus.daug ko nesupratom tada ka jie polemizavo.Viena buvo lektore ateinanti is Ciurlionio muziejaus-ji mokytojavo metai pries Sajudzio susikurima.bet kaip tuometu l.drasiai ir idomiai deste.po jos atejo mokytojas -sveikas patriotas.jis ir sutvirtino mano domejimasi istorija.esu tas kuris- neturejo istorijos vadovelio.pradejau is sovietiniu,tesiau Daugirdaites -Sruogienes,A.Sapokos.baigiau be jokio vadovelio(tesiog mokytojas skaite paskaita o mes konspektavom).istorijos egzamina islaikiau 5. is tikro buvau vertas 4,bet komisija nusprende,kad per visa mokymosi laika mano zinios buvo vertos 5.si fakta suzinojau po baigimo prejus metams,susitikes savo istorijos mokytoja.
-> liuka – tau pasisekė su mokytojais. Rimtai.