Taigi, pabaigiau skaityti antrąją Andriaus Užkalnio knygą „Kelionių istorijos“ Tiesą pasakius, perskaičiau su malonumu, tad būtų galima atsiliepimą kaip ir užbaigti: ĮDOMU. Na o tie, kam įdomu, kas ten man gi buvo įdomu, lai perskaito patys. Bet va susimąsčiau, kad Andrius mėgėjas viską preparuoti beigi analizuoti pagal savo dievų ir demonų supratimą, tad nutariau vistik ir jo kūrinį mažumėlę pakomentuoti.
Skirtingai nuo pirmosios knygos, „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, kur pateikiamas kompleksinis krašto vaizdas, ir kurią galėčiau apibūdinti kaip NAUDINGA, čia yra Užkalnio kadaise publikuotų žurnale „Istorijos“ apybraižų rinkinys, papildytas keliais nepublikuotais tekstais. Tad gavosi tokia mažumėlę sluoksniuota mišrainė. Pabandysiu apie kiekvieną iš tekstų suregzti bent po sakinį, pridėdamas ir savo paties mintis.

„Gana: švelniausia styga liūdname žemyne“ – geras ir prasmingas tekstas. Galbūt Andrius kai kur hipertrofuoja Afrikos beviltiškumą, bet man jis tik patvirtina tai, ką jaučiu senokai – netraukia ten manęs. Ir turbūt nepatrauks. Nematau savęs Afrikos savanoje, užteks man Egipto.
„Kvapnusis Kaukazas“ – kažkaip neišėjo man ten pabuvoti sovietmečiu, nors irgi niekad nepasigedau tų kraštų. Perskaičius apybraižą, kilo susidomėjimas, gal tikrai reiktų kada susiruošti ton pusėn – juk ir susikalbėti eitų, ir tam tikras bendras mentalitetas išlikęs.
„Kita Rusija“ – na, kad Užkalnis nemėgsta ir homo sovieticus, ir Rusijos kaip to homo rezervato – seniai žinomas dalykas. Tad ir apybraiža tokia minorinė. Nors su juo sutinku – Rusija kažkaip nesugeba rasti vietos savyje demokratijai – gaunasi beviltiška bala. Kai buvau studentas, su grupioku atlikome gamybinę praktiką Sajanų-Šušenskojės HES. Patiko, turėjau minčių gal kada ir iki Tolimųjų Rytų nusigauti, bet nesigavo. Na užtai ačiū Andriui už įspūdžius. Nors, įtariu, aš būčiau pamatęs ten daug ką kitaip.
„Kodėl manęs neapakino Indijos žavesys“ – rizikuoju likti nesuprastas, bet manęs netraukia į Indiją. Gal todėl, kad seilėti indiški filmai, spaudę ašaras sentimentaliems žiūrovams/ėms, man tik įskiepijo alergiją visam tam balaganui. Plius pastoviai žiūrimas „Travel“ kanalas, kur krykštaujama apie Indijos žavų primityvumą, man tą alergiją tik sustiprina.
„Skeptiko pastabos apie ateitį“ – tekstas, iškrentantis iš kelionių tematikos, bet man visai patikęs. Ir pats prisimenu visus tuos kliedesius apie Y2K problemą, pasibaigusią šnipštu, ir prognozes apie ateities žmogų, kuris taip ir neatsirado. Nors gal jis ir atsirado, jei ta būtybė prie durnadėžės, godžiai siurbianti paskalas ir serialus, dar priskirtina homo sapiens rūšiai. Tad Andriaus mintys apie tai, kad mumis iš esmės manipuliuojama, gąsdinant ateities baisybėmis, man gana artimos. Nes kai aš pasiklausau tų kliedesių apie žmogaus-sukeltą-globalinį-klimato-atšilimą™ ir suvokiu, jog tai viso labo žaliųjų politikierių ir žaliųjų biznierių sugalvotas žmonių valdymo ir pinigų melžimo būdas – nervas jama.
„Dubajus – išgalvotas pasaulis“ – arabiškasis pasaulis mane iki tam tikro laiko domino mažai, bet va gyvenimas privertė pasidomėti ir islamu, ir arabais. Tai dabar Andrius užlopė mano žinių apie Dubajų spragą, nes pats kažkaip į tai nesigilinau. Ačiū 🙂
„Kitokios Kalifornijos rūdys ir dulkės“, „Niujorko pasaka apie pavargusius nugalėtojus“, „Maisto įvairovės ir gausos fejerverkas alkanųjų krašte“ – na, apie Ameriką rašyti Užkalnis gali daug ir ilgai… Ir tik gerus žodžius. Šiaip ar taip, Amerika yra kosmopolito (čia ne keiksmažodis, čia mąstymo būdo apibrėžimas) yra idealas. Šalis, sukūrusi save iš nieko. Tik va – ant vietinių gyventojų kaulų. Gal todėl į JAV, skirtingai nuo Užkalnio, aš žiūriu su tam tikru atsargumu – matau šalies grožį, matau gyventojų pasiekimus, tačiau žinau ir kainą, kuri buvo pareikalauta už tą žemę, kur įsikūrė „demokratijos fabrikas“. O šiaip tai Amerika tai šalis, kurią noriu aplankyti. Dėl gamtos, dėl žmonių, dėl maisto, dėl Didžiojo Kanjono, dėl Route 66. Kaip ir Andrius.
„Apie viešbučius: ilgi koridoriai ir maži buteliukai“ – na taip, viešbutis keliauninkui tampa kad ir laikinais, bet namais. Man asmeniškai viena geriausių apybraižų knygoje. Matosi, kad autorius ir matė+čiupinėjo visa tai, apie ką rašo, ir pilnas kuo geriausio noro tą perteikti skaitytojams.
„Užuovėja ne visai puolusioms sieloms“, „Nida, nepaaiškinta stebuklas: bandysiu aiškinti dar sykį“ – pora straipsnių apie Lietuvos super-kurortą (kaip jis bandomas pateikti). Ir man teko ne vieną vasarą ten praleisti po porą savaičių, kur tėvelio institutas rezervuodavosi kambarius pas privatininkus šalia dabartinio Žvejo muziejaus. Prisimenu Nidą dar be krantinių. „Ešerinės“, Žvejo muziejaus, administracinio pastato ir dar be daugelio kitų dalykų, kurie iš esmės pakeitė Nidą. Prisimenu mariu pakrantėse išmėtytus milžiniškus tarsi šulinio apvalius rentinius, kurie vėliau buvo panaudoti krantinių statybai. Tuose rentiniuose įsikurdavo „laukiniai“ keliautojai su kuprinėmis, kurie mišku apeidavo Andriaus vis minimą kontrolės postą, kur tikrindavo leidimus, ir pakeleivingomis mašinomis ar pėsčiomis pamažu atkakdavo į Nidą. Prisimenu laikus, kai ramiai maudydavomės mariose, o toliau paplaukus, vandenį buvo galima ir gerti. Aj, ir man, kaip Andriui Nida yra kažkas tokio, apie ką galima rašyti ir rašyti.
„Kelionių pragaro tramdytojai“ – dar vienas įdomus opusas ne apie konkrečią vietą ar šalį, o apie keliauninkus. Kurie keliauja ne todėl, kad REIKIA, o todėl, kad NORI. Na, aš juos suprantu.
„Šveicarija, mano meilė“- nors su Užkalniu kai kuriais dalykais mūsų pozicijos nelabai sutampa, kaslink Šveicarijos – tai ir aš juos myliu. Už tai, kad jie tokie punktualūs zanūdos, už tai, kad jų traukiniai visada atvyksta+išvažiuoja laiku, už tai, kad mano draugas Erikas atnešė parodyti namie po matracu laikomą kovinį pistoletą, skirtą atremti priešo antpuoliui, už tai, kad jų vyrai kiekvieną šeštadienį susirenka savo miestelio ar kaimelio šaudykloje, kad dar kartą išsiaiškintų kuris gi taiklesnis, o po to eitų išgerti alaus. Taip, Šveicarija – ir mano meilė.
„Kelionių vadovai, palaimos laukimo palydovai“ – su vakarietiškais kelionių vadovais susipažinau gana vėlokai, tik prireikus keliauti į Egiptą. Iki tol, užteko enciklopedijų ir šiaip kelionių aprašymų knygų. Dabar gi tai man vienas mėgstamiausių skaitalų. Netgi jei neturiu kažkokių konkrečių planų. Nes tai, kaip kad rašė Andrius: „mano antrojo tikėjimo šventieji raštai, mano maldaknygės, mano šviesos tunelio gale“ 😉
„Sušalęs lagaminas ir keistos monetos: kam lietuviui kelionės?“ – kadangi mudu su žmona mėgstame keliauti, tai irgi, bendraudami su giminėmis ar pažįstamais, nekart susiduriame su tais amžinais dviem lietuviškais klausimais: „nesąmonė“ ir „neapsimoka“. Bet mums kažkaip šitų klausimų nekyla. Gal yra kažkoks keliauninko genas?
„Japonijos meilė Vakarams“, „Neglamžytų banknotų ir šaltos arbatos Japonija“ – deja, Japonija mūsų šeimai kol kas tik nice to have kelionių aspektu, tad šita pora apybraižų kažkiek papildė virtualių įspūdžių taupyklę. Andrius gan neblogai išdėstė, kaip japonai, siurbdami vakarietišką kultūrą, sugeba ją transformuoti pagal savo nacionalines tradicijas ir paversti savos kultūros dalimi. Skirtingai nuo Lietuvos, kur aibė tautinėse savimonės saugotojų su lietuvių kalbos gestapu priešakyje bando užkirsti kelią internacionalizavimui, tačiau pastoviai vėluoja.
„Prarastasis Vilnius ir svetimi vilniečiai“ – hmmm, Užkalnis iš Kauno persikėlė į Vilnių, kad paskui išvyktų emigracijon, o aš iš Vilniaus persikėliau į Kauną. Tiesa, beveik prieš 28 metus, tad šiandien esu labiau kaunietis nei vilnietis. Bet mudu sieja viena – prarastasis Vilnius. Be abejo, jis kiekvienam iš mūsų kiek kitoks, tačiau visada, atvažiavus į Vilnių , suvoki, kaip jis pakito ir susvetimėjo.
„Kalėdų niekas neatšaukė“ – na, tekstas ne kelioninis, bet nemažai minčių patiko. Ypač bendras pajautimas to, kad Jevrosojūzas, oops, Europos Sąjunga per savo iracionalų ir nesuvokiamą norą ko nors kuo nors kaip nors neįžeisti pamažu žudo savo pačios tradicijas. Tas ypač pasirodo juokinga kokiame musulmonų krašte, kur vietiniai, besistengdami įtikti užsienio turistams, išdabina savo viešbučius ir parduotuves Kalėdų simbolika.
„Nematomi prisiminimų takai“ – geras nostalgiškas straipsnis apie visokius kvapus. Niekad nebuvau apie tai susimąstęs. Ačiū, Andriau.
„Sicilija, amžinoji senosios Europos stiprybė“ – piečiau kaip Roma, nesu Europoje nukeliavęs (Turkija – ne Europa, ką ir beaiškintumėte). Tad tokia virtuali pažintis su kraštu, kuris tarsi užsikonservavo ir yra tuo labai patenkintas – įdomus skaitinys.
„Venecija: apsilupęs tinkas ir aidintys žingsniai“ – Venecijoje buvau porą kartų, ir abu kartus buvau išmaudytas su rūbais. Karma, matyt, mano tokia. Ar čia Venecija bando mano meilę jai. Nes iš tikrųjų jei reiktų rinkti mano mėgstamiausius Europos miestus – Venecija tikrai būtų penketuke. Ir ne už savo Morkaus aikštę ar Didįjį kanalą. O būtent už siauras gatveles, užsibaigiančias ties kanalais, už mažyčius kiemelius su vieninteliu medžiu, už apsilaupiusias didingas bažnyčias, kurių nepamatai, kol neatsistoji tiesiai prieš jas.

Uff, nesitikėjau, kad tiek daug gausis. Na, ne tiek daug, kaip pačioje knygoje, bet vistiek… Vienžo, knyga patiko.

Categories: Įdomu

4 Comments

Taškas · 2010/06/06 at 20:23

Labai arogantiškai pasakysiu, jog sirguliudamas, ir net paskaitęs vos pusantro lapo pirmosios knygos, būtinai pirksiu abi.
Antrąją tik sau, pirmą- kad grąžinti pasiskolintąją.
Panašu, jog turime savąjį Ovčinikovą, kurio knygos skaitomos, bet taip ir neperskaitomos nuosekliai- nuo A iki Z… 🙂

    grumlinas · 2010/06/06 at 20:37

    -> Taškas – yep, rašo jis neblogai, bet palyginti su Ovčinikovu – deklaratyviai subvjektyviai

saskia · 2011/02/16 at 21:47

skaitau ir as sia knyga 🙂 gavau is mylimojo Kaledu proga (zino ka as megstu) 🙂 Patinka tuom, kad nereikia skaityt istisai, galima ir po poros savaiciu pasiemus testi skaitymus 🙂
Grazu..

    grumlinas · 2011/02/16 at 22:16

    Taip, vadinamoji „priešokių knyga“ 😉

Comments are closed.

Related Posts

Įdomu

Ar tinka žaluma Citroen’ui?

Susimąsčiau šįryt, ar tinka žaluma Citroen’ui? Ir paieškojau Googl’ėje. Nu šiaip berodds tinka.

Įdomu

Tapyba Excel’iu

Lengvam šoke nuo japono Tacuo Choriuči (Tatsuo Horiuchi) sugebėjimų: neturėdamas pinigų brtangioms grafinėms programoms, jis atidirbo (per 10 metų!) technologijas, kaip piešti MicroSoft Excel’iu. Jooo-jooo, iš MS Office paketo. Detaliau apie jį ir jo pasokonga Read more…