Stenam toliau 😉
6. Ar teko, bent simboliškai, priešintis oficialiai universiteto vykdomai politikai? (Koks nors anoniminis gestas, provokacija, nukreipta į homo sovieticus, demonstracija..)
O kam priešintis tai universiteto vykdomai politikai, jei jokios kažkokios ypatingos politikos mes nejautėme. Čia tik virtuviniai disidentai seka pasakas apie pasipriešinimą sovietiniam režimui – daugumai žmonių buvo DZYN, jų tikslas buvo tiesiog kiek galima geriau materialiai gyventi, maksimaliai pasinaudojant legaliomis (ir ne visai) galimybėmis. Kaip ir dabar. Plius buvo žymiai aukštesnis kultūros lygis, nes buvome izoliuoti nuo to antrarūšio ar net trečiarūšio mėšlo, kuris dabar sudaro pagrindinę tautos „linksminimo“ dalį. Visuomesnės susisluoksniavimas į „viršus-apačias“ buvo žymiai mažesnis, vidutinis sluoksnis, kuriam materialinės gerovės siekimas neleido veltis į disidentines ar protesto „avantiūras“ buvo gana stiprus.
Aš studijavau 1977-82 metai, t.y. tuo metu buvo „auksinis“ sovietmečio laikotarpis, kai asmenybės kultas jau buvo seniai pamirštas (ir nutylimas), ekonominė padėtis tikrai buvo nebloga (nes pigi nafta ir dujos leido gyventi ne pagal pajamas), pamažu gerėjo žmonių materialinė buitis. Nors ir vyko kova prieš „supuvusią buržuazinę ideologiją“ 😉 , bet visi klausėsi paskutinių vakarietiškos muzikos įrašų, mūvėjo atvežtais džinsais, matė naujausius filmus (nors ir biškį pakupiūruotus erotiniu požiūriu), jei tik juose nebuvo antisovietinio turinio.
Nemėgome rusų kalbos kaip okupacijos išraiškos, tačiau tai visiškai netrukdė draugauti su rusais kaip su žmonėmis, jei jie nerodė priešiškumo lietuviams tipo „fašistams“. Ir tai konfliktai buvo buitinio lygmens: tipo „Mes jus išvadavome!“ vs „O mes jus kotletus šakute valgyt išmokėme!“.
Tad apie kažkokius (ypač organizuotus) pasipriešinimus vargu bau galima kalbėti.
7. Ar teko ką nors žinoti, o gal dalyvauti rezistencinėse jaunimo organizacijose (patriotinės, religinės, ar lokaliniai provakarietiški-bohemiški susibūrimai)? Kas patiko/nepatiko organizaciju lyderiuose?
Vėl eilinės virtuvinių disidentų pasakos 😉 – 1977-82 metais buvo tyku ramu disidentizmo fronte. Pokario rezistencija buvo ne tiek užmiršta (knygos, filmai ta tema buvo) , kiek pačių žmonių paslėpta, nes KGB žinojo, kieno kokie giminės dalyvavo pokariniame pogrindyje. Su tuo susidūriau dar mokykloje, kai mūsų klasei buvo pasiūlyta atrinkti kelis geresnius mokinius studijuoti į Maskvos Patriso Lumumbos tarptautinių santykių universitetą, kuris galėjo atverti duris į užsienį. Iš trijų atrinktų tiko tik vienas vyrukas, kurio tėvas lietuvis buvo sovietinis karininkas, o motina rusė istorijos mokytoja, t.y. jo biografija buvo nepriekaištinga (nors jis ten ir neišvyko). Klasės seniūnė-pirmūnė atkrito, nes turėjo pirmos eilės giminaičių JAV. Kodėl atmetė mano kandidatūrą – buvo nesuprantama, kol pagaliau išsiaiškinau, kad mano senelis, neatlaikęs dieną raudonojo teroro, naktį tautinio teroro, pasiplovė į mišką ir ten pusmetį slapstėsi. Nors ir grįžo pagal amnestiją, dėmė nuėjo iki anūko.
Kaslink rezistencinio jaunimo judėjimo – jei toks ir buvo – jis buvo po KGB kontrole. Kiekvienoje studentų grupėje arba kurse buvo bent po žmogų – KGB informatorių. Verbavimo priežastys įvairios, bet esmė ta, kad visi rezistentai-disidentai veikė tik tiek, kiek to reikėjo KGB, kad „nuleisti garą“. Po R.Kalantos susideginimo KGB tikrai rimtai kontroliavo jaunimą, leisdama jam padūkti, bet neleisdama imtis rimtų organizuotų veiksmų.
Iš visos neformaliosios veiklos teprisimenu jauno kunigo bandymą organizuoti roko mišias šv.Onos bažnyčioje, kurios turėjo nemažą pasisekimą – pats jose nedalyvavau, nes jos greitai buvo užrauktos – matyt, tai išėjo iš leistinumo ribų tiek KGB, tiek bažnyčios vadų nuomone.
Kaslink anoniminių gestų – su sava chebra per studentiškus pasibaliavojimus siaurame rate, kur buvo tik savų-saviausi, kartais sugiedodavome „Lietuva tėvyne mūsų“ pirmą posmą. Bet tai nebuvo kažkoks organizuoto pasipriešinimo gestas, o greičiau savęs kaip lietuvio išreiškimas – pagėrę visi tampame atviresni ir labiau tikri.
Religinių judėjimų nežinau, nes mano religingumas tėra 1% (t.y., pripažįstu, kad Kristus egzistavo, ir ties tuo mano ir religijos keliai išsiskiria). Dabar taip tipo žinoma „Katalikų bažnyčios kronika“ buvo visiškai negirdėta.
Kaslink pasipriešinimo judėjimo – hmmm, vaikystėje kaime žaisdami naudojome savo pačių gamybos litus su Trispalve. Nzn, ar tai kaip nors griovė sovietinio režimo pamatus 😉
8. Kokia skaitomiausia, paveikiausia literatūra? Egzistavo kažkokia nelegalių, savilaidiškų „kontrabandinių“ spaudinių migracija? Kaip apibūdintumėte knygų skaitymo, dalijimosi, aptarinėjimo kultūrą?
Vėlgi – visa šita rezistencinė literatūra pasirodė po 1987ųjų, kai TSRS pradėjo siūbuoti. Iki tol visas disidentizmas apsiribojo „Amerikos balso“ ar „Laisvosios Europos“ klausymusi pas senelius kaime – mieste tas laidas „užglušindavo“ specialiais siųstuvais. Girdėjome apie „Gulago archipelagą“, bet tik girdėjome 😉 Kažkoks subruzdimas kilo po įsiveržimo į Afganistaną, bet tai buvo daugiau baimė nepatekti į kariuomenę.
Vienžo, sovietinis režimas tuomet sugebėjo sukurti tokias priimtinas materialines sąlygas ir minimizuoti prievartos mechanizmą, kad absoliučiai daugumai nebebuvo vilčių ir minčių apie Nepriklausomą Lietuvą ir juos tenkino esama padėtis. Realiai kažkas pajudėjo iš tos balos po 1987ųjų. Tad visa šita nelegali antisovietinė literatūra jei ir egzistavo, tai leidžiama siauro ratelio disidentų dėl paties ratelio – su tokiais dalykais vidutinis studentas tikrai nesusidurdavo.
Iš kitos pusės – ir be tos nelegalios litertūros kasdieniniai pavyzdžiai iš „aparatčikų“ gyvenimo puikiai veikė prioeš pačią sistemą kaip kontrpropaganda tam sovietiniam smegenų plovimui, vadinamam „tarybinio gyvenimo būdo propaganda“. Visi matė deklaruojamas aukštas moralines vertybes ir realizuojamas dideles materialines vertybes. Plius nuolat veikė „deficito-blato“ fenomenas, kuris aiškiai rodė ekonominę sistemos impotenciją, aprūpinant plataus vartojimo prekėmis.
Kažkokią įtaką mintyse darė lenkų pasipriešinimas, nes apie 1970ųjų gruodžio įvykius buvome kažką girdėję, o kaip sykis 1977aisiais pas juos vėl prasidėjo maisto prekių trūkumas ir kainų kėliams, išsiliejęs į streikus. 1980aisiais prasidėjęs „Solidarumas“ vėlgi buvo tam tikras indikatorius, kad socializmas serga, tačiau absoliuti tarybinių žmogelių dauguma buvo nuomonės „tai čia pas lenkus, pas mus tai neįmanoma“. Ir taip, iki pat 1985ųjų, kai M.Gorbačiovas pradarė Pandoros skrynią – buvo tikrai ramu.
[…] This post was mentioned on Twitter by Blog'ų metraštis. Blog'ų metraštis said: Taip buvo: stud[ij/ent]avimas sovietmečiu [6, 7, 8]: Stenam toliau 6. Ar teko, bent simboliškai, priešintis o.. http://bit.ly/ai1bKZ […]
Pataisau.
Šiaip geodezija buvo labai neprestižinė visiukuose. Gal todėl samizdatas ten nepatekdavo…Tais pačiais laikais gaudavau ir Gulagą, ir Ivaną Denisovičių. Respublikinjėe galėdavai net gauti Mandelštamą ar kitą uždraustąjį per periodinę literatūrą. Knygų ne, bet žurnaluose praleisdavo ir iki paprastų skaitytojų.
Dėl Lumumbos universiteto mus perspėjo mokytojai, kad ten ruošiami kadrai KGB. Tad sudalyvavome renginyje kjau žinomdai kas kodėl, bet niekas nepasirašė.
Eisenos po futbolo Žalgiryje buvo suvokiamos ne tik kaip sportinis chuliganizmas.
-> troy – jooo, geodezija in VISI nebuvo topinė specialybė, ten patekdavo ir tų, kurie nesurinkdavo pakankamai balų stodami į kitas specialybes – ko nepdarai, kad tik į čebatus įlipti nereiktų 😉
Šiaip manęs tas samizdatas nekąsė, labiau domėjausi iš po angliškų knygų parodos likusiais Jane’s kariniais žinynais, o ir šaip tankiukais-lėktuviukais-laiviukais.
Kada tu mokeisi?
Dėl Lumumbos universiteto tikrosios paskirties sužinojau jau kiek vėliau, ir tada suvokiau, kad mano senelio praeitis man nesutrukdė patapti nei komsomolcu, nei partiniu, bet va į KGB gretas ni-ni. Todėl šiandien kaip ir dėkingas seneliui už jo sunkią praeitį.
Dar kelių klasiokų tėvai gaudavo žurnalus Amerika ir Anglija. Amerika buvo didelio formato gražus žurnalas ir buvo žiauriai propagandinis gerąja prasme. Dar pamenu Amerikos parodą Minske. Važiavome, ten irgi buvo anšlagas.
-> troy – su žurnalu Anglija susipažinau jau in Kowno – uošvienė dirbo vykdomajame, parnešdavo paskiatyti. Nzn, bet man vakarai neimponavo – gal todėl, kad buvo aiškus suvokimas „знай сверчок свой сучок“