Na ką gi, pratęsim atsakumus į klausimyną apie studijų laikus.
2. Koks buvo įprastas studijuojančiojo vaizdas – įnykęs į knygą, ar čia pat informaciją aptarinėjantis bendramokslių būry?
Įprastas studijuojančiojo vaizdas nebuvo toks šabloniškas, kaip kad skamba klausimas. Mūsų specialybei nebuvo labai daug lietuviškų vadovėlių, tad konspektavimas buvo būtinas, jei nenorėjai bristi per rusiškas knygas. Konspektavome daugmaž sąžiningai, ypač panelės. Aš, nors ir nebuvau panelė, irgi buvau sąžiningas konspektuotojas – mat gana sunkiai priimu dalykus „iš klausos“, man lengviau juos priimti „iš užrašymo“, tad užsirašydamas fiksuoju dalykus atmintyje. Po paskaitų niekad neužsiėmiau mokslais, važiuodavau į Respublikinę (dabar M.Mažvydo) biblioteką skaityti istorinės-karinės literatūros bei rusiškų ir užsienietiškų tokio pat pobūdžio žurnalų (tarp kitko, esu pervertęs/perskaitęs komunistinį oficiozą „Pravda“ nuo 1944 iki 1980 metų – nuostabus skaitinys, leidžiantis suvokti, kaip kito sovietinis pasaulis ir jon ožiūris į aplinką). Vienintelis dalykas, kurį atlikdavau mokslo labui savaitės bėgyje per semestrą – sekmadieniasi išspręsdavau visokias namų užduotis, braižydavau brėžinius ir ruošdavau kursinius darbus – kitomis dienomis visiškai nesimokiau. Mokslai man prasidėdavo per sesiją – turėdavome gerą grafiką – tarp egzaminų 3-4 dienos. Man užtekdavo 2-3 dienų perskaityti konspektus (ne veltui prie jų dirbau!) ir retkarčiais pasižiūrėti neaiškius dalykus vadovėlyje. Dieną prieš egzaminą visiškai nesimokydavau – „ko neprivalgei – neprilaižysi“, tad posakis „studentas mokosi naktį prieš egzaminą“ man netiko. Psio, egzaminų vidurkis pakankamas gauti padidintą stipendiją. Aišku, grupėje buvo ir tokių, kurie, grįžę iš paskaitų, sėsdavo prie knygų-konspektų ir juodai MOKYDAVOSI. Buvo ir tokių, kurie eidavo į egzaminą pasiėmę svetimus konspektus su viltimi nusirašyti. Bet dauguma elgėsi panašiai kaip aš – realūs mokslai vyko per sesiją, kitos dienos buvo skirtos GYVENIMUI.
Paskutinius keletą metų teko dėstyti kartografiją LŽŪU. Vis dėlto mes kaip studentai buvome žymiai draugiškesni, kovos už išlikimą/stipendiją nebuvo – visi, kas surinkdavo atitinkamą vidurkį, stipendiją gaudavo be problemų, tad man buvo kiek keista išgirsti apie dabartinių studentų kovą už išlikimą netgi pakišanbt draugus.
Nsuisrašinėjimas per per egzaminus – hmmm, tas vyko 😉 – nenusirašinėjęs studentas jau nebe iš fantastikos srities o iš fantasy, kaipo kokis drakonas. Esu ir pats nusirašinėjęs kažkiek, bet daugiau viskokais strošnas daugiaaukštes formules ar schemas, netilpusias atmintin. Dėstytojų reakcija buvo įvairi – vieni pagautus studentus „sudegindavo“ išvarydami, kiti tik atimdavo konspektus-knygas. Buvo keli dėstytojai, kurie aiškiai elgėsi saliamoniškai – tipo gali nusirašyti, pažiūrėsim, kaip atsakinėsi, o gyvenime vis tiek turėsi išmokti.
Aptarinėjimas bendramokslių būryje? Čia tai gerazzz 😀 Mūsų specialybė nėra š* malimas socaliniai-politiniai mokslai, o grynai techniniai dalykai, tad aptarinėti nelabai buvo ką. Ar daug mokykloje diskutuojam apie Pitagoro teoremą? 😉
Tekdavo kai kada prieš egzaminą pakonsultuoti mažiau žinančius, bet retai. Ne todėl, kad gailėčiau ar kad nežinočiau – kaip taisyklė, eidavau egazminų su pirmąja partija, kad ištirti dėstytojo nuotaiką ir jį pozityviai nuteikti geru atsakinėjimu 😉
Iš linksmesnių istorijų gal taip:
1) Buvo tokia marksizmo-leninizmo filosfija ar kažkoks panašus kliedesys – vienžo, kažkas politinio. Dėstytojas buvo toks visai nieko IMHO, mudu su juo kai kada padiskutuodavome apie politiką vėlgi kitų studentų džiaugsmui. Atėjo egzminų diena, aš su piurma partija in, pats pirmas out 5/5, o ten stovi susnervyjus chebra, bo dėstytojas buvo biškį kirvis. Kažkas išgirdo legendą, kad jis tipo labai mėgsta šampaną, ir mūsų bailieji proto bokštai supylė šampano butelį į tokį stiklinį ąsotį ir jį įteikė man, kad aš jį padėčiau dėsttojui ant stalo atsigaivinimui. Na ką, įvarau, įteikiu ąsotį ir išvarau į biblioteką apie savo tankiukus ir laivukus skaityti – dieną po egzamino niekas nesimokydavau. Kas buvo toliau, pasakoja chebra, laukusi egazmino: „Atsidaro durys, išvaro paklaikęs dėstytuvas ir rėkia: „Kur tas Rumšas? aš jam parodysiu!“ Sužinojęs, kad manęs nebėra, nurimsta ir įvaro atgal“. Kas buvo auditorijoje, pasakoja chebra, kuri ruošėsi egzaminui: „Na varinėja jis po auditoriją, žiūri, ar kas nenusirašo. Priėjo prie ąsočio, įsipylė pilną stiklinę ir išlenkė VISĄ. Ar jūs bandėte kada išlenkti pilną stiklinę šampano? Va-va… Atgavęs žadą, jis išmynė pro duris manęs medžioti“ Parūrijo jis tą dieną chebrą negailestingai, pasiteisino jo kirviškumas 😀
2) Vienos iš specialybų dėstytojas, nors ir buvo žemaitis, buvo labai šykšus ir labai mėgo padaryti gramą ne savo sąskaita. Drebančios iš baimės panelės susimetė, nupirko bonką konjako, užkandos ir maždaug tipo – „čia jums užkąsti, kol mes ruošimės“. Na ką, jis vienas negeria, tai su panom susėdęs sriūbčioja. Likę keli neegzaminuoti kolegos per durų viršlangį pamatė, kad dedasi tokie dalykai, ir prisijungė prie kompanijos. Na ką, surašė jiems kam 4/5, kam 5/5, o jie paskui jį palydėjo iki gelžkelio stoties ir įsodino į elektruką (ans gyveno tai Vilniuje, tai Kaune – turėjo butus ir ten, ir ten).
3) O va kitas dėstytojas du tinginius iš paralelės grupės, kurie atvyko pas jį namo su konjako bonka tipo egzamino laikyti, iš esmės laiptais nuleido…
Knygų VISI bibliotekoje buvo, bet dauguma rusiškai. Pirmame kurse, be abejo, pasiėmėme visas knygas, kiek tik buvo. Po pirmojo – tik keletą pagrindinių. Bibliotekos skaitykla nesinaudojau. Aišku, dabartinei kartai, išauklėtai visažinio Gugliaus, gal ir keistoka, kad viskas buvo ant popieriaus, bet tai buvo sąlygota ir to, kad tuomet nevyko tokie drastiški pakitimai – juk pirmas realus personalinis kompas atsirado 1982 metais, kai aš baigiau VISI. Studijų metais rašėme programas (tiesą pasakius, pusei viso kurso rašiau aš, bo tuo užsiiminėjau nuo 1977 metų), po to perforuodavome į 5 takelių perfojuostas, atiduodavome į VISI skaičiavimo centrą ir kitą dieną atsiimdavome rezultatus popieriaus lape – „listingus“. Išnagrinėję klaidas, perforuodavome pataisymus ir vėl ciklas iš naujo. Sunku suvokti šiandieninam žmogui 😉 Tačiau derėtų suvokri, kad daugumoje gamybinių orgnizacijų išvus nebuvo skaičiavimo technikos apart mikrokalkuliatorių. Ir tai – mes buvome pirmoji laida, kuri mokėsi skaičiuoti tik mikroklakulaitoriais – nenaudojome nei medinių skaitytuvų, nei geležinių aritmometrų.
[…] This post was mentioned on Twitter by Blog'ų metraštis. Blog'ų metraštis said: Taip buvo: stud[ij/ent]avimas sovietmečiu [2]: Na ką gi, pratęsim atsakumus į klausimyną apie studijų laikus. .. http://bit.ly/aralB3 […]
Durnas klausimas – ką reiškia toks komentaras?
-> Taškas – kažkoks pranešimas apie tai, kad mano postas buvo kažkur paminėtas. Tiesą pasakius, niekad nebuvau ten nuėjęs. Kaip ir į blogeriai.net 😀
Pasižiūrėjau, nesupratau, dzyn! 😉
Dabar tikrai juokas ima, bet buvo taip – visi grupiokai pavydėjo kalkuliatoriaus- paprasčiausio aritmetinio SHARPo, kurį man parvežė iš USA mano skyriaus darbuotoja, nes išvažiavo ten aplankyti tėvo galima sakyti tik mano dėka.
Man- skyriaus viršininkui darbovietės valdžia primygtinai patarinėjo neišleisti jos net dviems mėnesiams atostogų, aš gi apsimečiau, jog nesuprantu…
-> Taškas – vienas iš grupiokų – komsorgas kas be ko – turėjo Texas Instruments kalkuliatorių – tėvas remontuodavo automobilius, galėjo sau leisti nupirkti. Juk tie senieji tarybiniai kaluliatoriai kainavo ar ne 80-100rb – mūsų pinigais 800-1000LT. Paskui tėvukas man iš darbo parnešė „valdišką“ ir aš patapau kalkuliarastu 😉
konspektuodavau viską, kad ir kokiu tempu kas paskaitas skaitydavo, viską spėdavau užsirašyti. Kadangi vis tiek atmintis yra šiaip sau, tai duodavau sau darbo. Raštelis atitinkamas, keverzonė artima stenografijai (teko mokintis šio dalyko, beje). Kaip nustebau jau gerokai po studijų sužinojęs kad tie konspektai eidavo per rankas, būdavo šviečiami ir t.t. Kad ten įskaityti ką ir iššifruoti kažkam kitam turėjo būti neįmanoma. Taip kad žinių troškimas pas sovietinį studentą (ypač prieš sesiją) imel mesto byt’ 🙂