Mąsčiau, apie ką gi parašyti šįkart. Kažkaip atėjo galvon palyginti nedidelio ugnikalnio išsiveržimas Islandijoje, parodęs, kokia minkšta dabartinės civilizacijos papilvė, jei praktiškai žlunga visas oro susisiekimas. Laimei lieka antžeminis ir vandens transportas, o ryšį galima palaikyti internetu ir telefonu. Tarpmiestiniu telefonu. Na jei dar kai kuriose įstaigose yra vietinis telefono ryšys, skirtas nemokamam darbuotojų komunikavimui, tai dabar mes menkai tesuvokiame skirtumą tarp „miesto“ telefono, „tarpmiestinio“ telefono ir „tarptautinio“ telefono. Tik pokalbių kainos mums parodo, kad tai nėra visiškai vienodas ryšys. O juk buvo laikas, kai skirtumai buvo esminiai.
Taigi, pabandysiu prisiminti šiek tiek telefonizacijos mano gyvenime. Dabar, kai kiekvienas vaikas turi bent po vieną mobiliuką, sunku suvokti, kad buvo laikas, kai reikėjo „stovėti eilėje“ telefonui gauti. Prisimenu laikus, kai Vilniuje buvo 5 skaitmenų telefono numeriai, ir būtent tuo laiku mes persikėlėme iš LTSR MA Aspirantų bendrabučio prie dabartinės M.Mažvydo bibliotekos į Raudonosios Armijos (dab.Savanorių) prospektą. Tėvelis jau buvo apsigynęs mokslų kandidato disertaciją, dirbo sektoriaus vadovu LTSR MA Fizikos-matematikos institute, tad galėjo pretenduoti į telefoną namuose. Taip, taip – telefonas namuose buvo deficitas, kad jį gauti, reikėjo stovėti bendroje eilėje – ir kai kada gana ilgai, jei tame rajone nebūdavo laisvų telefono numerių – juk tą rajoną aptarnaujanti telefono pastotė teturėjo fiksuotą numerių skaičių. Eilę kažkiek „sutrumpinti“ galėjo užimamos pareigos, reikalaujančios būtinai turėti telefoną. Tad telefonas buvo įvestas, patapome laimingi, o po kažkiek laiko Vilnius, pastačius naują telefono stotį, perėjo prie 6 skaitmenų numerių, taip radikaliai pagerinant padėtį. Telefono aparatai, naudojami namuose, tuomet buvo paprastučiai, su „suktuku“, apie klavišinius net minčių neturėjome. Mėnesinis mokestis buvo lygtai 2,5rb (~25Lt) ir už jį miesto ribose galėjai kalbėti kiek nori neribotai.
Tiems, kas neturėjo telefono namuose, teko naudotis mieste esančiose būdelėse įrengtais telefono automatais-taksofonais. Mokestis buvo 2kp. už pokalbį, vėlgi neribojant pokalbio trukmės.
Grįžtant prie temos, tarpmiestiniai pokalbiai buvo ne toks paprastas dalykas kaip dabar. Tie, kas atidžiai žiūrėjo rusišką filmą „Likimo ironija, arba Po pirties“, turėjo galimybę pamatyti visą tarpmiestinio skambinimo procedūrą iš namų: skambinama į telefonų stotį, užsakomas pokalbis į reikiamą miestą reikiamu telefonu, operatorė praneša, kada maždaug pokalbis įvyks; pasigirdus skambučiui, galima šnekėtis su reikalingu abonentu; pabaigus pokalbį, paskambina operatorė ir praneša pokalbio trukmę. Tarpmiestinis pokalbis buvo visa TSRS, mokestis buvo 15kp/min. nepriklausomai nuo atstumo bent jau iki Maskvos (į Vladivostoką gal buvo ir kitas tarifas), sąskaitą apmokėjiui susižinodavai paskambinęs telefonu – abonentinį mokestį mokėdavai „pagal nutylėjimą’ be sąskaitų. Kiek vėliau įvyko esminis perversmas tarpmiestiname ryšyje, kai iš vyksmo buvo eliminuotos operatorės, įvedant automatinį sujungimą per „8“. Pirmame etape tas buvo tik Lietuvos ribose, o po kelių metų tai jau veikė ir visai TSRS.
Tie, kas neturėjo telefono namuose, naudojosi tarpmiestiniu telefonu ryšių skyriuose. Buvo kelios kabinos su telefonais (netgi be „suktukų“), pokalbį užsisakydavai pas operatorę, nurodydamas kur skambinsi ir kiek laiko kalbėsi, apmokėdavai iš anksto. Tada sėsdavai ant kėdės ir laukdavai, kol operatorė pakvies į kabiną, kur ir kalbėdavaisi. Baigantis laikui, nepriklausomai nuo pokalbio linksmumo/rimtumo/liūdnumo, ragelyje pasigirsdavo operatorės balsas, perspėjantis apie pasaulio pokalbio pabaigą. Jai galėdavai pasakyti, kad pratęstų laiką, tada skirtumą susimokėdavai išeidamas.
Atsiradus automatiniam sujungimui, ryšių skyriuose atsirado viena-dvi kabinos, kur galėjai pasinaudoti ta galimybe – vėlgi iš pradžių tik Lietuvos ribose, o paskui ir visai TSRS. Vilniečiai, praeinantys pro Centrinį paštą (ar kaip jis dabar vadinasi rinkos ekonomikos laikais), galbūt atkreipė dėmesį į du kioskelius centrinių laiptų iš gatvės kairėje ir dešinėje. Tose vietose kadaise buvo automatinio telefono ryšio kabinų eilės, kur kabėjo labai įdomūs telefono aparatai – į juos galėdavai primesti keletą 15kp. monetų, kurių skaičių rodydavo toks įdomus lempinis indikatorius (panašus į šitokį) – gaila, paties telefono nuotraukos kol kas nepavyko rasti. Automatas „maumodavo“ monetas po vieną, tą parodydamas indikatoriuje, o nepanaudotas galėdavai išsitraukti.
Šiandien mes be jokių apribojimų skambiname savo draugams, kur jie bebūtų: toje pačioje laiptinėje ar name, toje pačioje gatvėje ar mieste, tame pačiame krašte ar žemyne, ar netgi užjūriuose. Keista suvokti, kur nors maumojant picą Venecijoje, kai tau paskambina kažkas iš Lietuvos, net neįtariantis, kur esi ir todėl norintis pakviesti kartu įkalti alaus šįvakar. O sovietmečiu aš taip nė karto nepaskambinau į kitą valstybę – nebuvo kam 😉 Tad kaip skambinti į užsienius žinau tik iš pasakojimų tų, kurie tą kai kada darydavo. Sistema buvo analogiška kaip ir užsakant tarpmiestinį pokalbį, tik kad užsakyti reikėdavo „iš anksto ir laiku“. Pvz, Amerikon kai kada prieš savaitę 😀
Šiek tiek telefonizacijos paveikslėlių
et… nuostalgija…
gūdžiais jaunystės laikais, kai gyvenome Preiloje, neturėjom telefono. eidavom į paštą ir „automato“ skambinti už 2 kap. teta Klaipėdoje dirbo telekome, tai jos budėjimo metu per 07 už tas 2 kap. ir į užmiestį paskambindavome.
po to buvo „holivūdas“ — ryšininkų ir kino operatorių (ne tie, kurie filmuoja, o tie, kurie kino teatruose flimus rodo) profkė. po jos per mano rankas praėjo visi Laisvės alejos ir Savanorių pro. telefonai. iš pradžių teko visus kiek „patobulinti“, kad žmonės nėgalėtų skambinti gudraudami įkišdami degtuką („Panorama“ buvo net parodžiusi, kaip tai daroma). o po to per praktiką taisiau. bet jau buvo 15 kap.
o tuomet susipažinau su Tynta ir pasukau kitu keliu… a, dar buvo KTU.
iki šiol turiu specialių telefonų suktukų ženkliukus su CCCP herbu. tie suktukai buvo su apsaugoti nuo šnipinėjimo — ekranuoti folija.
pas draugą Kaune gal dar likęs ir visas taksofono aparatas. bet dabar net nebeatsimenu principinės telefono schemos principų… tapau humanitaras 🙂
-> Rokas Arbušis – man dirbant vienoje firmelėje, ten uždarbiaujantys studebčiokai buvo davę specialų prietaisuką nemokamam skambinimui – toks strypelis su metaliniu šepetuku gale
…o mes mokėdavom, bet ne kapeikom 🙂 Kuro aparatūros zavodo teritorijoje prisirinkdavome varinių žetonų – jie idealiai atitiko 1,2,3 kapeikų nominalo monetas ir pagal spalvą, ir pagal dydį, ir pagal svorį. Taigi, gazuoto vandens ir telefono automatai buvo mūsų….
Ne į temą…. Vieną kartą apie 1976 m. parduotuvėje esu gavęs grąžos bulgariškom stotinkom – tik namie man tos monetos kiek įtartinos pasirodė – kažkokios smulkesnės…. šūds, net gazirovkei netiko….
Tiksliai – pažintys komutatoriuje kardinaliai mažindavo skambinimo kaštus 😀
Prie mūsų namo esantį taksofoną išmokėme mums dirbti už dyka, kaimynai gi vis tik 😀
Už dyka pasuki, paprašai sujungti, ir kalbi su kitais miestais iki atsibosta 😀
Arba iš įmonės, kur būdavo blokuota „aštunkė“ – jau nebepamenu kaip, bet pavykdavo sujungti; irgi kalbėdavom kol atsibos 🙂
-> scania – išradingas buvo tarybinis žmogus, oi išradingas 😀
tai kad ir dabar išradingas, va pas mus kontoroj užblokuotas „tarpmiestinis“ ryšys, tik išrinktiesiems. Tai paskambini į info ir paprašai kad sujungtų, visada suveikia 🙂
heh, net as – naujuju laiku gyventojas – dar atsimenu savo miestelio pashte tas kabinas telefonu, tik jau nebenaudojamas ;/
Kažkuriuo metu buvo ir tokia paslauga – videotelefonas. Vilniuje – pašte, kažkodėl ne centriniame, o Vytenio gatvėje.
Dar nepaminėta telefonų-automatų ardymas. Radijo mėgėjai (tie, kurie mokėdavo pasidaryti aparatus patys) išsisukdavo iš telefono ragelio garsiakalbius. Reiškinys tapo gana masiškas, telefonistai į ragelį pradėjo dėti sprogstančias nenuplaunamų dažų kapsules.
Kad dažai nenuplaunami įsitikinau pats, naktį netyčia priglaudęs prie ausies tik ką išplėštą taksofono ragelį. Raudoni plėmai išnyko gal po savaitės.
Telefono ragelis geras daiktas – 3 rageliai = 1 garso „nėmėjas“ elektrinei gitarai, vienžo, 9 rageliai, ir turi gitarą 🙂
-> Taškas – videotelefono rklamą Vilniuje atsimenu. Ale ką parašysiu apie tai, ko nei mačiau, nei (turbūt) tikrovėje buvo 😀
Aga – ir nuvaziavus i Palanga reikdavo taupyti 15kp monetas, kad po to is tarpmiestinio telefono pavilijono butu galima i namus paskabint 🙂
O videotelefonas tai, kiek zinau, tai buvo tiesiog propagandinis triukas parodyti kaip gerai gyvena tarybinis zmogus. Nes realiai ten buvo ne joks ne telefonas o tiesiog TV transliacija tarp Vilniaus ir Kauno, perduodama radiorelinemis linijomis. TV tiltas 🙂
Dar vėliau tarpmiestiniai jau žetoniniai buvo, reikėjo pirkt tokius nelabai sudėtingus žetonus po 15 kap., dabar pagalvojau, kad panašių ir patiems įmanoma būtų išsilankstyt. 🙂