Feed on
Posts
Comments

Kažkada kolega Adis užsiminė, kad būtų labai įdomu pamatyti senąją fototechnika. Prisiminiau, kad turiu kažkur aukštai spintoje užkeltą ir kelis metus nejudintą odinį fotokrepšį, kokie buvo labai populiarūs anuo metu – kiekvienas save gerbiąs fotografas turėjo tokį. Ne išimtis buvau ir aš, nors su savimi jo pastoviai nesitampiau, jis man buvo tiesiog fototechnikos sandėliukas keliaujant. Tai va nusikėliau ir iškrausčiau jo turinį. Šiaip nostalgiškas vaizdelis, apie kurį detaliai ir papasakosiu. Nuotraukos tokios, kokios yra improvizuojant, nes fotosesijai nesiruošiau, o ir originalias 5 metų dulkes ant fotikų palikau 😉

Taigi, pirmasis mano fotoaparatas LOMO Smena-9. Atsirado pas mane, kai buvau kokių 11-12 metų. Taupiau kapeikas „ant dviračio“, tikėjausi, kad tėvai pridės trūkstamus rublius, bet jie nusprendė, jog fotoaparatas geriau. Fotografavimas neužkabino – kelias juosteles išfotkinau, tėvų ex-klasiokas išryškino, padarė nuotraukas, bet tas ilgas procesas labai ilgam atmušė bet kokį norą fotografuoti – iki pat kokių 1984ųju metų. Tad vaikystės-paauglystės-studijų metų nuotraukų teturiu tiek, kiek jų pridarė draugai ir pažįstami. Gailiuosi šiandien, bet ką tas gailestys padėti gali?
Realiai fotografuoti pradėjau tik kokiais 1984aisiais po dukros gimimo, ir už tai esu dėkingas savo brangiausijai, kuri iš savo tėvo buvo nusikonfiskavusi Kiev-4. Puikus savo meto aukštos klasės fotoaparatas, su fotoeksponometru, labai palengvinančiu ekspozicijos parametrų nustatymą.
Brangiausioji, prieš nufirfindama iš tėvo „Kijevą“ turėjo ir tokį fotoapratą pradedantiesiems LOMO Smena-Simvol, kuris savo idologija yra šiandienos fotoaparatų prototipas – vietoje visokių neaiškių skaičiukų sudėlioti aiškūs simboliai. Bet tuo fotoaparatu turbūt ir nefotkinome.
O va kai reikėdavo rasti optimalų santykį tarp ekspozicijos parametrų, buvo galima pasinaudoti ir kartoniniu eksponometru, kuris leisdavo paskoreguoti vienus parametrus priklausomai nuo kitų. Ir jokių batareikų, atkreipkite dėmesį!
Tarp į mano rankas pakliuvusių raritetų buvo ir 6cm juostai pritaikytas fotoaparats LOMO Liubitel-166V. Įdomus daiktas – žiūri iš viršaus per vieną objektyvą, sufokusuoji, o mechaniškai fokusavimas perduodamas kitam, jau fotografuojančiam objektyvui. Labai savotiškas yra kvadratinis 6x6cm kadras, o ir patys kadrai yra „nuo pilvo“, nes būtent tokiame aukštyje ir laikydavai tą „liubitielių“. Neužkabino jis manęs rimčiau, nes vistik apsistojau prie savo ilgiausiai naudoto fotiko.
Tai buvo Maskvos gamybos Zenit-11 (juos gamino ir Minskas, bet kokybė buvo prastesnė). Visas valdymas sukoncentruotas viršuje, ganėtinai paprastas, kai suvoki ekspozicijos parametrų tiesioginius tarpusavio ryšius. O skaidrėms fotografuoti prie vokiškų ORWOCHROM juostelių būdavo pridedama tokia lentelė, kur piešiunukais ir skaičiukais viskas būdavo labai paprastai paaiškinta. Zenitą pirkau su „kitiniu“ objektyvu Helios-44M-4 2/58. „Šokinėjanti“ diafragma leido nesukti galvos prieš nuspaudžiant mygtuką, ar diafragma uždaryta iki galo. Tik va tas objektyvas buvo kiek „minkštokas“, o ir norėjosi geresnių-ryškesnių kadrų, tad nusipirkau dar du keičiamus objektyvus: plačiakampį Mir-1V 2,8/37 ir ilgažidininį (nepavadinčiau jo teleobjektyvu) Tair-11A 2.8/135. Dabar, kai praktiškai visi objektyvai turi zoom-funkciją, tai gal ir atrodo keistai, bet juk tai buvo „anie laikai“. Plačiakampis Mir’as turėjo labai gerą ryškų piešinį ir tapo bene mėgstamiausiu, o Tair’ą naudojau, kai norėjau „prisiartinti“ objektus. Tik va jie neturėjo „šokinėjančios“ diafragmos, tad jei užsimiršdavai ją uždaryti prieš fotografuojant – oops, peršviestas kadras 🙁
Be abejo, norėjosi daryti „mianą“, tad prispirkau ir visokių balbalaikų, kurių dalį radau krepšyje, o dalis kažkur kitur išslapstyta, reiks kada suradus pasižiūrėti, koks ten gėris sukauptas. Vienas iš dalykų, kurį įsigijau, planuodamas makrofotonuotrauką, buvo žiedai, kurių pagalba prailgini objektyvo židinį. Tik va tada prasideda problemos su apšviestumu etc.itd., tad su šituo dalyku aš pažaidžiau ir mečiau. Kur kas efektyvesnis buvo telekonverteris, prailginantis židinio atstumą du kartus, kurį naudojau kartu su Tair’u. Bet vėlgi čia buvo problemos su apšviestumu, reikėdavo atsižvelgti į apšviestumo pararadimą, lyginant su „normalia“ ekspozicija. Tad vėlgi tai tapo nedažnai naudojamu gadžetu.
Na, kam reikalingos blendės, visiems, kas jas naudoja, aišku, o va paralaktinis tolimatis Blik suvokiamas tik tiems, kas turėjo reikalų su anų laikų geodezija ar stereomatavimais (jei kam nors kada nors bus įdomu – kada nors ką nors papasakosiu).
Kapstydamasis savo krepšyje, kažkodėl neradau fotoblykstės Saulutė, tad fotkę teko nusifirfinti iš internetų. Šiandien daugumai fotografuotojų, pripratusių prie integruotų į fotoaparatą ar autonominių fotoblyksčių, akys išvirsta ant kaktos, pamačius, kad blykstė gali būti maitinama iš 220V tinklo. Ale taip buvo, o kad tapti nors truputį nepriklausomu, nusipirkau fotoblyksčių maitinimo bloką, kur būdavo naudojama plokščia baterija.
Kažkur turiu saugiai paslėpęs fotostovą, o va kasdienai nešiodavausi tokį sudedamą, kuris išskleistas buvo visai neblogas.
Šiandien žmonės pripratę prie visokių distancinių pultelių, kurie valdo viską. Na, beveik viską, tualete vandenį iki šiol nuleidžiame be distancinio. Ir kai reikia nesudrebinti vaizdo fotografuojant nuo fotostovo, naudojamas distancinis pultelis. O va jei fotoaparatas mechaninis, tam užtenka troselio, kuris įsukamas į nuleidimo mygtuką ir gauname super-duper-fotosistemą.
Tikrieji Fotomenininkai™ paniekinamai žiūri į fotografuojančius mobiliais telefonais, bo kokybė labai jau nekokybiška. Aš nesu toks radikalus, pats naudoju mobilų telefoną vietoje fotoužrašų knygutės. Anuo metu panašiems tikslams buvo sukurta visa eilė mažyčių fotoaparatų, kurių dalis buvo skirta naudoti specialią fotojuostelę, kas yra papildomas rūpestis apdorojant (pvz., Kiev-30) arba naudoti standartinę 35mm juostelę, Tarp jų vėlgi buvo dvi rūšys – naudojantys stadartinį 36x24mm kadrą (pvz., LOMO Kompakt) arba pusinį 24x18m kadrą, kaip kad mano turėtas BelOMO Agat-18. Kokybė aišku nebuvo blizganti, bet nuotraukos gaudavosi visai normalios, o 72 kadrai juostelėje irgi buvo labai neblogai. Netgi skaidrės išeidavo visai pusėtinos.
Tiesa, jei apie skaidres kalba jau gavosi. Be abejo, visi norėjo naudoti vokiškas ORWOCHROM UT-18 skaidres, nes tarybinės CO-32D tiek kraipė spalvas, tiek joms trūko skiriamosios gebos. Kai kada parduotuvėse pasirodydavo ir čekiškų FOMACHROM D20. Kadangi daug fotografavau būtent skaidrių ir jas atiduodavau ryškinti į fotolaboratoriją, tai laipsniškai susidūriau su dviem problemomis: kokybė būdavo ne visda gera, o ir kaina buvo tokia jau nemaža. Tad vieną gražią dieną susipirkau chemikalus (būdavo vokiški gatavi komplektai) bei fotolaboratorinę įrangą ir pradėjau ryškinti skaides pats. Be abejo, tikslus chemoikalų temperatūros palaikymas 0,5C ribose, tikslus apdorojimo laikas ir skaidrių apšvietimas apdorojimo metu man iš pradžių atrodė mistika, bet paskui procesą atidirbau iki automatizmo.
Juodai-baltas nuotraukas irgi pilnai apdorodavau pats nuo filmų ryškinimo iki nuotraukų gamybos – bendrabutyje su pusbroliu užsidarydavome vonioje-tualete visam šeštadieniui, mano brangiausiąją išvarę pasisvečiuoti pas gimines ir darydavom nuotraukas. Visą chemiją susipirkdavau atskirais komponentais, tokiomis vaistinės mikrosvarstyklėmis susisverdavaui fotopopieriaus ryškalų ingradientus, kad gauti reikiamą fototono atspalvį. Bendradarbis padarė taškinį apšvitimą lenkiškam fotodidintuvui Krokus, kad pagerinti nuotraukų ryškumą. Vienžo, buvo normali mėgėjiška fotolaboratorija juodai-baltoms nuotraukoms ir spalvotoms skaidrėms apdoroti. Įvertinant šiandien, mus turbūt nužudytų sąskaitos už vandenį, naudotą praplovimui 😀
1994 metais iš bendrabučio persikėlus gyventi į nuosavą butą, fotoapdorojimai kažkaip užlūžo, nes tuomet kelis metus turėjau tiek visokio nesustojančio darbo, kad nebuvo kada. O paskui prasidėjo nebrangi spalvota nuotrauka, tad perėjau prie jos, bet jau per fotolaboratorijas. Sovietmečiu spalvota nuotrauka buvo labai brangi – įvertinant šių laikų kainomis, viena nuotrauka kainavo keliasdešimt litų, tad prie jos aš ir net nebuvau priėjęs.
Tuo metu buvo gan pakankamai ir literatūros fotografavimo tematika, tiek tarybinės, tiek verstinės. Nebuvo jos labai daug, tad sugebėdavau ją susipirkti beveik visą, skirtingai nuo dabartinių laikų, kai ją leidžia, kas tik netingi, ir žmogas net nežinai, kurią nuo lentynos paimti. Ėjo labai neblogas žurnalas „Sovietskoje foto“, kur buvo nagrinėjami ir techniniai fotografijos klausimai, ir skleidžiama fotomeno patirtis. Aišku, netrūko ir proginio sovietinio ideologinio briedo, bet iš esmės tai buvo galimybė pasisemti tikrai geros patirties apie kompoziciją ir šiaip idėjų. Turiu susikomplektavęs tuos žurnalus nuo ~1975 metų, jei kada juos perversti – puikus ano meto gyvenimo pjūvis gautųsi.
Na o pabaigai dar vienas kadras iš krepšio – du fotografui mirtinai būtini dalykai – rankovė fotojuostai užtaisyti į kasetę ar išimti iš fotoaparato ir guminė kriaušė išpūsti dulkėms iš fototechnikos.

Senosios mano fototechniikos fotogalerija

37 Responses to “Taip buvo: mano fototechnika”

  1. Evaldas parašė:

    Oho, koks rinkinukas 🙂 O Zenitas tai gerokai „apdrožtas“ – matosi, kad dažnai naudotas 🙂 O nebandei nusipirkti perėjimą ir objektyvus dėti ant skaitmeninio?

    • grumlinas parašė:

      Zenitas susinaudojo taip, kad dangtelio užraktas išdilo suvisam – kelis kartus atsidarė „pats iš savęs“ ir apšvietė juostas. Tada ir apsisprendžiau jamti skaitmeną
      Objektyvų perėjimų nežiūrėjau – kažkaip nesusigeneravo mintis

  2. Eimantas parašė:

    Tokie High-tech, kaip troselis arba kriaušė ir šiandien labai sėkmingai naudojami su super duper Nikonais 🙂

  3. Taškas parašė:

    Geras krepšio turinys, bet SALIUTo tai nėra 🙂

    • grumlinas parašė:

      -> Taškas – …aha, bo neturėjau. Bet viskas kitkas yra tikra ir originalu 🙂

      • Taškas parašė:

        Kad originalūs – matosi. SALIUT buvo viršūnė, berods 400 medinių. Esu po fotografavimo giminės vestuvėse taksi palikęs skolintą KIJEVą, savo seną ZENIT 3m, blicą (su „samodielka“ kokių 25 m prailgintoju :)… Kiek neieškojau su prašymu- grąžinkit tik filmus… Deja. Metus teko taupyti juodai, kol atstačiau…

        • grumlinas parašė:

          Kad ir labai jau pavėluota, bet užuojauta

          • Taškas parašė:

            Aha, ačiū, bu tada nebuvo taip juokinga. Juolab fotografavau ir Šv. Mykolo bažnyčioje, o vyr.pabrolys buvo VVU Teisės fako penktakursis.
            Nuskambėjau giminėj kaip fotografas su DDR skaidrėmis – spalvos, ryšku, gražu 🙂
            Vieną kart su SMENA tą pačią juostą pavariau du kart. Gavosi super JŪRA + LANKOS SU VAIVORYKŠTE arba VALTYS EŽERE + AUTOSTRADA.

            Kitą kartą atsinešęs išryškintą juostą – Palanga, vaikai, automobiliukas, karusėlės, Klaipėdos parkas, vaikai, autostrada, geltonas VAZ-2101 – viskas yra, bet kažkas ne taip…
            Pasižiūriu jau su episdiaskopu – taigi ir žmona, ir vaikai – ne mano, nors irgi labai graži ir labai gražūs. Teko nešti filmą atgal ir neįtikėtina – po kelių dienų „kolega“ gražino ir manąjį filmą.

            Trūksta EPIDIASKOPO, va , daėjo galų gale ko 🙂

  4. grumlinas parašė:

    -> Taškas – turim ir epiadiaskopą ant sienos rodyti su ekranu, ir „akutę“ skaidres prieš šviesą žiūrėti, ir netgi pašviečiamas staklikes skaidrėms/negatyvams karpyti

  5. vyr parašė:

    aaa, beveik kaip ir mano turėtas asortimentas. Turėjau ir Smena Symvol (Smena Zumwohl! :)) Zenitas pas mane ET, bet iš išorės kaip žiūriu tai labai panašus, objektyvas pas mane Helios 44-2, kiek paprastesnis. Plačiakampis irgi Mir 1V, tik ilgesnio židinio turiu Jupiter 37. Žiedai, makrokonverteris, blykstė viskas tas pat, tas pat. Ir tuos mažesnius čiupinėjęs, kaip gi – ir Kiev 30, ir Agat 18 pusbrolis turėjo. Kievui tai juostelės siauresnės eidavo. Pažįstu gudročių, kuris tamsoje pjaudavo išilgai normalią juostą, kad tiktų į tą kievą. Eksponometrą turėjau rimtesnį, elektroninį. O tolimatis Blik tai irgi žinomas dalykas, kaipgi, turėjau keletą. Tik dėl jo naudojimo geodezijoje tai ką aš žinau 🙂 Šiaip tai jie atstumui matuoti buvo naudojami prie neveidrodinių aparatų. Ir abu maniškiai kaip tai nebuvo susitarę dėl vienodų parodymų, he he. Beje, nusipirkau savo skaitmeniniam pentaxui perėjimus į m42 sriegį ir bandysiu sukti rusišką optiką. O dėl mirkymosi chemikaluose, tai ką aš žinau, vieni maloniausių anų laikų prisiminimų. Sėdėti tamsiame kambarėlyje mirguliuojant raudonai šviesai ir laukti išnyrant šešėlių popieriuje, geresnės aplinkos meditacijai neturiu iki šiol :). Kai tik pradėjau, tai mirkdavau dažnai ir noriai. Chemikalus pirkdavau gatavus. Kai pradėjau dirbti, šefas irgi buvo entuziastas, tai tada jau turėdavau į valias atskirais komponentais – metolas, hidrochinonas ir visa kita xuinia 🙂 Ir dabar stalčius prigrūstas natrio tiosulfato maišelių. O fotopopieriaus buvo prikaupęs neįtikėtinus kiekius. Dar ir dabar mėtosi neišpakuoti kokių 1965 m. gamybos, gal ir senesnių yra. Tai ir ganydavausi aš tada po tą visą gėrį. Jau buvau ir spalvotas pradėjęs daryti. Paskiau kaip tai atsirado visi tie fuji kioskeliai, laikai persivertė, o netrukus ir skaitmena atėjo. Dabar jau kantrybės su analogu neužtektų, nors juostą į bakelį turbūt įsukčiau vienu įkvėpimu, tokie įgūdžiai neužsimiršta 🙂

    • grumlinas parašė:

      Oooo, pasirodo turiu proto ir patirties brolį 🙂 Jaaa, darkroom’as kai užkabina, tai ilgam 😀
      Elektroninį eksponometrą irgi turiu, tik iš krepšio kažkur išėjęs ir pasislėpęs. O kaslink tolimačio Blik ir geodezijos – na taip, geodezijoje jo nepanaudosi – tikslumo klasė ne ta, teisingiau, jos išvis nėra, bet idėja tai identiška viesiems paralaktiniams tolimačiams, naudotiems ir karyboje

  6. Sveikas parašė:

    Ne sip mne sol na rany!

  7. Sveikas parašė:

    Viskas taip! Ir terba, kurią po vestuvių fotografavimo kažkur pribaubęs palikau, ir „Smena – 8“ pradžiai, ir „Liubitel – 2“ kokybei, ir taškinis šviesos šaltinis didintuve, ir veidrodinis „Zenit – B“ su „Helios – 44-2“, ir naktys prie raudonų žibintų … ne, ne gatvės, o laboratorijoj, ir „Orwochrom“ dieviškos spalvos…

    • grumlinas parašė:

      Aaa, o aš jau galvojau, kad kažką primaliau 😉 Nu jooo, nostalgija baisus dalykas 😉

  8. Sveikas parašė:

    Tai tik instrumentai. Geležėlės. Turiu užduoti vieną klausimą – o ką su visu šiuo turtu pavyko sukurti, išmokti, suvokti?

    • vyr parašė:

      ėėė ponas gal per giliai griebiate. Nors ką jau ten. Kitą kartą sėdėdamas tamsiame kambarėlyje ir burdamas tirpaliukais tikrai gali pasijusti mažų mažiausiai Merlinu. Gal būtų galima paklausti, kas būtų prarasta be tų geležėlių, be instrumentų? Dalis atminties tikriausiai, be manęs niekas niekada nebūtų užfiksavęs ištisų dešimtmečių šeimos gyvenimo, vien dėl to buvo verta. Prisimenu filmą „One Hour Photo“ su R. Viljamsu. Egzistuoja tik tai, kas buvo užfiksuota. Smagu prisidėti, prie pasaulio kūrimo.

    • grumlinas parašė:

      Hmmm.. klausimux už tūkstantį litų kaip minimum
      Atsakyt galėčiau trumpai – eik į http://www.grumlinas.lt/?cat=16 ir pamatysi, ką man pavyko sukurti, išmokti, suvokti 😉
      Jei detalizuoti viską po sakinį:
      sukurti – personalinį (neorganizuotą) fotoarchyvą, kuris ganėtinai atspindi mano šeimos gyvenimą nuo kokių 1984 metų, leidžiantįkai kada nustebti „o gerazzzz!“
      išmokti – pakenčiamai (mano supratimu) fotografuoti ir matyti pasaulį kiek kitaip, nei matyčiau nefotografuodamas
      suvokti – kad gyvenimas bėga pro šalį, tad tiesiog būtina gaudyti jo akimirkas, jog paskui galėtum į jas pažiūrėti ir pasakyti „pagavau tą nuotaiką“
      Ko ne:
      nesukūriau – gailiuosi, kad per vėlai pradėjau gaudyti tą pradėgantį pasaulį ir nesukūriau vaikystės pasaulio atvaizdo
      neišmokau – tol dailinti nuotraukas, kol jomis pradės žavėtis kiti
      nesuvokiau – nu nežinau, ko nesuvokiau…

  9. Sveikas parašė:

    Vyr – čia gerai: „Smagu prisidėti prie pasaulio kūrimo“. Primenu, pasaulis jau senokai sukurtas, Viešpatie… O jo atspindžius laiko upėje fiksuoti – tikrai dėkingas užsiėmimas.

    • vyr parašė:

      Tai aš čia su ironija, jei ką. Bet mintis lieka galioti – niekas tiksliai negali įsivaizduoti ir kol gyvas atsiminti to, kas nebuvo užfiksuota. Ar fotografijose, ar raštu. Va ir pas Grumliną prabėga karts nuo karto visai senoviški vaizdeliai. Tai anų laikų fotografų sukadruotas pasaulis, kitokios praeities mums matyti niekada nebus duota (išskyrus tuos laiminguosius, kuriems prieinama reinkarnacija).

      • grumlinas parašė:

        Vočiataigerazzz! Net man rimtai įdomu pasidarė, koks tas „anų laikų fotografų sukadruotas pasaulis“, nes aš kažkaip niekad rimtai ir giliai nemąstau apie kažkokias taisykles fotografuodamas – tiesiog „matau, kaip TURI būti“, Įdomu, kokius kadrus tavo nuomone iš tikrųjų būtų galim apriskirti prie „senosios mokyklos“. Ar čia turėjai omenyje mano įdėtus kelis skenuotus senus kadrus?

        • vyr parašė:

          turėjau galvoje iliustracijas iš praeito ar užpraeito amžiaus. Sukadruotas nebūtinai kažkaip specialiai. Tiesiog pagalvojau, kad niekas niekada nebematys anų laikų kitaip, kaip tik nuotraukose. Kaip galima pastebėti, anais laikais visur buvo platus kampas, todėl vyrauja panorama. Nekalbant, aišku apie portretus. Tokia tada buvo anų laikų technika tikriausiai, pradedant obscura. Kažkaip dabar tai tas visko apėmimas kadre nemadingas, bet patiems tai turbūt kaip tik ir yra įdomiausi tie kadrai iš tolimos praeities, kur matosi kiek galima daugiau visko. Gaila, kad pas mus praėjo daug karų ir smutų kitokių. Dvaruose buvo sukaupti dideli fotoarchyvai, pvz. Benedikto Henriko Tiškevičiaus iš pakaunės Raudondvario. Smarkai mėgo keliauti po pasaulį ir fotografuoti. Beveik viskas žuvo per pirmą karą.

          • grumlinas parašė:

            Aaaa, ufff, tai turėjai omenyje mano įdedamas vintage/retro fotkes? Turiu pas save sukaupęs šito netvarkyto gero kelis šimtus (o gal ir tūkstančius) fotkių, ypač daug iš Š.Amerikos indėnų gyvenimo – kažkas fantastiško žiūrėti į tuos veidus, aprangą, buitį – daug kas būtent „pilnu kadru“ – ir visa tai praėjo, buvo sunaikinta arba išnyko. Kai kada kyla mintis sudėlioti kokią galeriją, bet tai laiko nėra, tai mintis susigeneruoja: „O kam tai įdomu apart manęs?“
            O jei dabar fotkinti „pilnu kadru“ – tai tik pustonis/sepija žiūrėsis normaliai – spalvos generuoja per daug info-triukšmo, kuris neleidžia suvokti kadro kaip visumos

  10. Sveikas parašė:

    Taip, grumlinai, vien už paternus ir formas ačiū.

    • grumlinas parašė:

      -> Sveikas – prašom, smagu, kad patiko 🙂

      • Sveikas parašė:

        Seniai seku.
        Sakai, neišmokai dailinti nuotraukų. Ir nereikia. Varyk savo, o gerbėjų visada atsiras. Kaip ir kritikų.

  11. Adis parašė:

    Jo, darkroomas buvo gerai… Neseniai va atkasiau savo pirmąją nuosavomis letenomis ryškintą juostelę, tai tokia nostalgija užėjo 😀 Panašu, kad palengva pajudėjom vėl link jo… Dabar tik juostinius įgūdžius atgamint…

    Tik kurioziška, dabar juostinė BW fotografija gerokai brangiau kainuoja, nei spalvotoji. Ypač jei pats dar ir ryškini. O kažkada būdavo…

    O Liubitelius yra gėris 🙂 Turim pasiskolinę, bet jaučiu, reikės pirkt. Įdomiausia vertikalias dvigubas ekspozicijas daryt, po pusę kadro persukinėjant 🙂

  12. Vilmantas parašė:

    LOMO Liubitel-166V – kažką panašaus prieš porą dienų mačiau prie Soboro vykusiam Burbuliatoriuj, įdomiai atrodė – http://dl.dropbox.com/u/5751206/fotoaparatas.jpg

    • grumlinas parašė:

      Nzn, esu matęs pirkti senų juostinių fotikų, kur vietoje juostos prispaudimo mechanizmo įdėtos matricos.
      Jei čia gyvas 6cm fotikas – iš kur juostos ir kas ryškina – visos tos automatinės ryškyklos gi neima tokių? 😉

      • Evaldas parašė:

        Automatinės neima, bet koks Procentras turėtų paimti. Tik kad kainos nesveikos – viena nuotrauka, su juosta, ryškinimu, skenavimu gaunasi virš 10 litų. Tai betko už tokius pinigus nepafotkinsi 🙂

        • grumlinas parašė:

          😀 😀 😀
          Prisimenant sovietmetį:
          Polaroid VIENA nuotrauka (sesers vestuvės, Vilniasus santuokų rūmai) kainavo 10RB, t.y. 100LT
          per vestuves viena spalvota nuotrauka kainavo bene 3-5RB, t.y. po 30-50LT

          • Evaldas parašė:

            Jo, kainos nesveikos. Su skaitmena gali į kairę ir į dešinę pleškinti. O visos juostelės, Polaroidai jau prabanga.

            • grumlinas parašė:

              Jooo, juostelę, ypač skaidres skaičiuodavau, bo kainavo kažkur bene 3,5RB (35LT) 36 kadrai 😉 j/b ne taip, bet irgi