Kolega scania pasiūlė parašyti ką nors sovietmečio tema. Tiesą pasakius, apie Tarybų Sąjungą turbūt galima pasakyti kažkieno kažkur kažkada (UPD.V.Putino) parašytais žodžiais: „Tik beširdis gali džiaugtis, kad ji žlugo, tik beprotis gali norėti, kad ji grįžtų“. Šitai turbūt geriausiai nusako tragizmą tų, kurie nemažą gyvenimo dalį nugyveno socalizme, o dabar (kai kurie ir prieš savo valią) yra įmesti į kapitalizmą, kai pasaulis iš esmės apsivertė aukštyn kojomis, o toli gražu ne visi sugebėjo prisitaikyti.
Asmeniškai jaučiu tam tikrą anų laikų nostalgiją, bet ne sovietmečiui – apie jį galima pasakyti ir gero, ir blogo, kaip ir apie dabartinę Lietuvą – o būtent tiems laikams, kai gyvenimas buvo paprastesnis ir nevyko tokios aršios žiurkių lenktynės dėl geresnės vietos prie lovio (arba jos buvo žymiai lengvesnės). Anyway, apie politinius-socialinius sovietmečio aspektus parašysiu kada nors vėliau, o dabar tiesiog susigeneravo mintis kažkiek parašyti apie to meto gyvenimą rašinių seriją (turiu vilties neužmesti to reikalo) bendru pavadinimu „Taip buvo„.
Pradžiai lai bus tekstai apie visuomeninį transportą, kuris buvo pagrindinis eiliniam žmogeliui iki kokių 1975ųjų, o vėliau „žiguliukai“ pagaliau leido ir masiniam tarybiniam žmogui pajusti nuosavo automobilio džiaugsmus ir vargus. Šiaip esu wilenskas, pragyvenęs ten virš 20 metų, o dabar kowienskas jau 28 metus. Tad yra kažkiek vaikystės-paauglystės-jaunystės prisiminimų apie transportą abiejuose šiuose miestuose. Pradžai pabandysiu papasakoti apie miesto transportą.

Tiesa – iliustracijos surankiotos iš visų internetų pakampių (ypač „nukentėjo“ miestai.net ir Wikipedija), tad jei kas atpažintų savo turtą ir labai pasipiktintų jo viešinimu – prašom duoti žinią – pakeisim kuo nors kitu.

Taigi, su Vilniaus visuomeniniu transportu iš arčiau susipažinau tuo metu, kai pradėjau lankyti mokyklą ir, pakeitus gyvenamąją vietą, kurį laiką teko važinėti iš Raudonosios Armijos (dabar Savanorių) prospekto į 23 vidurinę mokyklą netoli Lenino (dabar Gedimino) prospekto. Važiuodavau super-senobišku troleibusu MTB-82D. Toks niūrokas-tamsokas vidus (maži langai), vairuotojo vieta visiškai atskirta nuo salono pertvara su stumdomomis durimis. Labai mėgau stovėti priekyje ir žiūrėti, kur važiuojam, o tuo pačiu ir stebėti, kas darosi kabinoje. O ten kai kada iš tokios dėžės dešinėje šokdavo elektros blyksnis ir pakvipdavo ozonu. Bilietus pardavinėdavo kasininkė konduktorė, sėdinti šalia galinių durų. Kaip dabar pisimenu odinį krepšį, permestą per petį, o ant krepšio diržo prikabinti bilietų ritinėliai. jau tada jie buvo nudažyti firminiu stiliumi – geltonai su raudonomis juostomis, kuris dabar, deja, pamirštas.
Kažkur apie 1966/67(?) metus tėvukas gavo kolektyvinį sodą Pavilnyje. Totaliai plynas laukas, kurio pakraštyje stūksojo bendra pašiūrė susidėti įrankiams… Tada prasidėjo baudžiava – medelių sodinimas, kasmetinis žemės kasimas, sodinimai, ravėjimai ir derliaus nuėmimas bei parkriokimas namo. Mano tėvai, kilę iš daugiavaikių kaimo šeimų, viską pasiekė tik savo jėgomis, tad apie nuosavą automobilį tada net minčių nebuvo. Viską veždavome autobusais LAZ-695B/695E („su kupra“ – kanalu oro padavimui link variklio aušinimo radijatoriaus) nuo geležinkelio stoties. Dermantinu aptrauktos kietos sėdynės su chromuotomis rankenomis, viršuje labai įdomūs išgaubti mėlyno plastiko langai (kad saulė mažiau kaitintų). Kai prisikimšdavo sodininkų su kibirais, kastuvais, kuprinėmis – įspūdingai atrodydavo. Bilietus vėlgi pardavinėdavo kasininkė konduktorė su odiniu krepšiu. Tuomet bilietukas bet kokiam atstumui mieste kainavo 4 kapeikas tiek troleibusu, tiek autobusu. Kiek vėliau, siekiant eliminuoti kasininkes konduktores, buvo pradėti įrengti bilietų savitarnos automatai – įmeti kapeikas, atsisuki bilietėlį iš ruloniuko, atsiplėši. Šiais laikais neįsivaizduoju tokio pasitikėjimo keleivių sąžiningumu, o tuomet tai buvo normalu. Buvo ir kito modelio automatai – įmeti tiksliai atseikėtus pinigus, patrauki rankeną – atkertamas ir išmetamas bilietukas. Problemą bet kokiu atveju sukeldavo poreikis grąžai – tada tas, kam reikėdavo grąžos, stovėdavo šalia automato ir kaupdavo kitų paduodamas kapeikas, kol susirinkdavo reikiamą kiekį. Bilietus jis atplėšdavo avansu 😉 – sąžiningumas ir kitų keleivių kontrolė vistik darė savo. Ši grąžos problema iššaukė talonėlių atsiradimą – kioske jau galėdavai įsigyti talonėlių, kuriais automate atsiskaitydavai už bilietukus – vieną popieriuką keitei kitu. Ir galų gale kažkur apie 197x vidurį buvo įvesti talonėlių komposteriai – talonėlių nebemesdavai į automatą, o kompostiruodavai. Bilietų automatai išliko dar kurį laiką, juose atsiskaitydavai monetomis, o paskui jie buvo nuimti. Taip ir atėjo bepinigis atsiskaitymas už visuomeninį transportą.
Šita senovinė technika palaipsniui buvo keičiama naujesne – vietoje rusiškų troleibusų MTB-82D pasirodė tuomet tikrai nuostabūs čekiški Škoda 9Tr, važinėjantys į miesto pakraščius „kuprotieji“ LAZ-695 buvo keičiami modernesniais LAZ-965N. O pačiuose miestuose vietoje LAZ-695 pasirodė iš Vengrijos atvežti baltai dažyti su plačiomis raudonomis juostomis autobusai Ikarus 556 ir jų bazėje sukurti sudvigubinti Ikarus 180 („su armonika“). Prisimenu iki šiol, koks malonumas buvo važiuoti ant „armonikos“ rato ir posūkiuose jausti jo sukimąsį. Tiesa, man iki šiol buvo paslaptis, kodėl trumpas modelis buvo sunumeruotas „556“, o ilgas – „180“. Na niekaip negalėjau suprasti, kol va dabar neišsiaiškinau Ikarus modelių istorijos 😉
Kartkartėmis nuvažiuodavau į svečius pas gimines į Kauną, tad ten iš stoties iki vietos kai kada tekdavo pasivažinėti Vilniuje nesutinkamu tokiu nediduku (pripratus prie Ikarus 556 ir 180) Ikarus 620.
Po kiek laiko LAZai visiškai išnyko iš miesto transporto. Juos kartu su senaisiais Ikarus 556 ir 180 pradėjo keisti naujieji oranžiniai Ikarus 260 ir sudvigubinti Ikarus 280. Na o troleibusų parkas pasipildė ne tik naujais moderniais Škoda 14Tr, bet ir jų sudvigubintu variantu Škoda 15Tr. O troleibusai tarpusavyje labai skyrėsi tiek išvaizda, tiek vidumi. Ir ypatingai buvo įdomus elektromotoro garsas, troleibusui greitėjant – toks agresyviai ūžiantis, kuris man priminė kažką iš „Žvaigždžių karų“.
Na, o paskui atėjo Nepriklausomybė ir kapitalizmas, kai į mūsų gatves pasipylė tiek visoks senas šrotas, tiek baisingai brangios naujovės. Bet visa tai skaitytojai gali pamatyti ir patys, tad pakolkas tiek apie senąjį viešąjį miesto transportą, kiek aš jo mačiau.

Senųjų mano matytų automobilių galerija