Kolega scania pasiūlė parašyti ką nors sovietmečio tema. Tiesą pasakius, apie Tarybų Sąjungą turbūt galima pasakyti kažkieno kažkur kažkada (UPD.V.Putino) parašytais žodžiais: „Tik beširdis gali džiaugtis, kad ji žlugo, tik beprotis gali norėti, kad ji grįžtų“. Šitai turbūt geriausiai nusako tragizmą tų, kurie nemažą gyvenimo dalį nugyveno socalizme, o dabar (kai kurie ir prieš savo valią) yra įmesti į kapitalizmą, kai pasaulis iš esmės apsivertė aukštyn kojomis, o toli gražu ne visi sugebėjo prisitaikyti.
Asmeniškai jaučiu tam tikrą anų laikų nostalgiją, bet ne sovietmečiui – apie jį galima pasakyti ir gero, ir blogo, kaip ir apie dabartinę Lietuvą – o būtent tiems laikams, kai gyvenimas buvo paprastesnis ir nevyko tokios aršios žiurkių lenktynės dėl geresnės vietos prie lovio (arba jos buvo žymiai lengvesnės). Anyway, apie politinius-socialinius sovietmečio aspektus parašysiu kada nors vėliau, o dabar tiesiog susigeneravo mintis kažkiek parašyti apie to meto gyvenimą rašinių seriją (turiu vilties neužmesti to reikalo) bendru pavadinimu „Taip buvo„.
Pradžiai lai bus tekstai apie visuomeninį transportą, kuris buvo pagrindinis eiliniam žmogeliui iki kokių 1975ųjų, o vėliau „žiguliukai“ pagaliau leido ir masiniam tarybiniam žmogui pajusti nuosavo automobilio džiaugsmus ir vargus. Šiaip esu wilenskas, pragyvenęs ten virš 20 metų, o dabar kowienskas jau 28 metus. Tad yra kažkiek vaikystės-paauglystės-jaunystės prisiminimų apie transportą abiejuose šiuose miestuose. Pradžai pabandysiu papasakoti apie miesto transportą.

Tiesa – iliustracijos surankiotos iš visų internetų pakampių (ypač „nukentėjo“ miestai.net ir Wikipedija), tad jei kas atpažintų savo turtą ir labai pasipiktintų jo viešinimu – prašom duoti žinią – pakeisim kuo nors kitu.

Taigi, su Vilniaus visuomeniniu transportu iš arčiau susipažinau tuo metu, kai pradėjau lankyti mokyklą ir, pakeitus gyvenamąją vietą, kurį laiką teko važinėti iš Raudonosios Armijos (dabar Savanorių) prospekto į 23 vidurinę mokyklą netoli Lenino (dabar Gedimino) prospekto. Važiuodavau super-senobišku troleibusu MTB-82D. Toks niūrokas-tamsokas vidus (maži langai), vairuotojo vieta visiškai atskirta nuo salono pertvara su stumdomomis durimis. Labai mėgau stovėti priekyje ir žiūrėti, kur važiuojam, o tuo pačiu ir stebėti, kas darosi kabinoje. O ten kai kada iš tokios dėžės dešinėje šokdavo elektros blyksnis ir pakvipdavo ozonu. Bilietus pardavinėdavo kasininkė konduktorė, sėdinti šalia galinių durų. Kaip dabar pisimenu odinį krepšį, permestą per petį, o ant krepšio diržo prikabinti bilietų ritinėliai. jau tada jie buvo nudažyti firminiu stiliumi – geltonai su raudonomis juostomis, kuris dabar, deja, pamirštas.
Kažkur apie 1966/67(?) metus tėvukas gavo kolektyvinį sodą Pavilnyje. Totaliai plynas laukas, kurio pakraštyje stūksojo bendra pašiūrė susidėti įrankiams… Tada prasidėjo baudžiava – medelių sodinimas, kasmetinis žemės kasimas, sodinimai, ravėjimai ir derliaus nuėmimas bei parkriokimas namo. Mano tėvai, kilę iš daugiavaikių kaimo šeimų, viską pasiekė tik savo jėgomis, tad apie nuosavą automobilį tada net minčių nebuvo. Viską veždavome autobusais LAZ-695B/695E („su kupra“ – kanalu oro padavimui link variklio aušinimo radijatoriaus) nuo geležinkelio stoties. Dermantinu aptrauktos kietos sėdynės su chromuotomis rankenomis, viršuje labai įdomūs išgaubti mėlyno plastiko langai (kad saulė mažiau kaitintų). Kai prisikimšdavo sodininkų su kibirais, kastuvais, kuprinėmis – įspūdingai atrodydavo. Bilietus vėlgi pardavinėdavo kasininkė konduktorė su odiniu krepšiu. Tuomet bilietukas bet kokiam atstumui mieste kainavo 4 kapeikas tiek troleibusu, tiek autobusu. Kiek vėliau, siekiant eliminuoti kasininkes konduktores, buvo pradėti įrengti bilietų savitarnos automatai – įmeti kapeikas, atsisuki bilietėlį iš ruloniuko, atsiplėši. Šiais laikais neįsivaizduoju tokio pasitikėjimo keleivių sąžiningumu, o tuomet tai buvo normalu. Buvo ir kito modelio automatai – įmeti tiksliai atseikėtus pinigus, patrauki rankeną – atkertamas ir išmetamas bilietukas. Problemą bet kokiu atveju sukeldavo poreikis grąžai – tada tas, kam reikėdavo grąžos, stovėdavo šalia automato ir kaupdavo kitų paduodamas kapeikas, kol susirinkdavo reikiamą kiekį. Bilietus jis atplėšdavo avansu 😉 – sąžiningumas ir kitų keleivių kontrolė vistik darė savo. Ši grąžos problema iššaukė talonėlių atsiradimą – kioske jau galėdavai įsigyti talonėlių, kuriais automate atsiskaitydavai už bilietukus – vieną popieriuką keitei kitu. Ir galų gale kažkur apie 197x vidurį buvo įvesti talonėlių komposteriai – talonėlių nebemesdavai į automatą, o kompostiruodavai. Bilietų automatai išliko dar kurį laiką, juose atsiskaitydavai monetomis, o paskui jie buvo nuimti. Taip ir atėjo bepinigis atsiskaitymas už visuomeninį transportą.
Šita senovinė technika palaipsniui buvo keičiama naujesne – vietoje rusiškų troleibusų MTB-82D pasirodė tuomet tikrai nuostabūs čekiški Škoda 9Tr, važinėjantys į miesto pakraščius „kuprotieji“ LAZ-695 buvo keičiami modernesniais LAZ-965N. O pačiuose miestuose vietoje LAZ-695 pasirodė iš Vengrijos atvežti baltai dažyti su plačiomis raudonomis juostomis autobusai Ikarus 556 ir jų bazėje sukurti sudvigubinti Ikarus 180 („su armonika“). Prisimenu iki šiol, koks malonumas buvo važiuoti ant „armonikos“ rato ir posūkiuose jausti jo sukimąsį. Tiesa, man iki šiol buvo paslaptis, kodėl trumpas modelis buvo sunumeruotas „556“, o ilgas – „180“. Na niekaip negalėjau suprasti, kol va dabar neišsiaiškinau Ikarus modelių istorijos 😉
Kartkartėmis nuvažiuodavau į svečius pas gimines į Kauną, tad ten iš stoties iki vietos kai kada tekdavo pasivažinėti Vilniuje nesutinkamu tokiu nediduku (pripratus prie Ikarus 556 ir 180) Ikarus 620.
Po kiek laiko LAZai visiškai išnyko iš miesto transporto. Juos kartu su senaisiais Ikarus 556 ir 180 pradėjo keisti naujieji oranžiniai Ikarus 260 ir sudvigubinti Ikarus 280. Na o troleibusų parkas pasipildė ne tik naujais moderniais Škoda 14Tr, bet ir jų sudvigubintu variantu Škoda 15Tr. O troleibusai tarpusavyje labai skyrėsi tiek išvaizda, tiek vidumi. Ir ypatingai buvo įdomus elektromotoro garsas, troleibusui greitėjant – toks agresyviai ūžiantis, kuris man priminė kažką iš „Žvaigždžių karų“.
Na, o paskui atėjo Nepriklausomybė ir kapitalizmas, kai į mūsų gatves pasipylė tiek visoks senas šrotas, tiek baisingai brangios naujovės. Bet visa tai skaitytojai gali pamatyti ir patys, tad pakolkas tiek apie senąjį viešąjį miesto transportą, kiek aš jo mačiau.

Senųjų mano matytų automobilių galerija

Categories: autoistorija

25 Comments

Eugenijus · 2010/02/22 at 09:06

Na va irasas, kuriam duodu 10 balu 🙂 (lyg jie ka reikstu:D).
Labai idomu, lauksiu daugiau „sitos“ serijos rasiniu 🙂

Adis · 2010/02/22 at 09:13

Ech, „bulkutė“ (Skoda 9tr)…
Kiekvienąkart kai kokių nors baliavotojų šaika pravažiuoja ja, vis širdis suvirpa 🙂
Kažkada net sapnavau, kad vėl du tokius po Vilnių važinėti paleido 😀

grumlinas · 2010/02/22 at 09:15

Seno niurzglio memories, tsakant… 😀 Šiaip net man pačiam pasidarė įdomu išsiaiškinti tuos modelius.
O dėl balų – ačiū, nors jie tikrai nėra tai, dėl ko aš rašau. Pvz., blogeriai.net man kažkas ant amnęs piktas vis parašo 1 arba 2 balus – matyt, kad mano reitingą mušti. Tiesą sakant, jei dėl tų balų rašyčiau – visai kiti rašiniai būtų. Bet per jėgą 😀

Evaldas · 2010/02/22 at 09:15

Su malonumu perskaiciau. Tik neapleisk sios rasiniu „serijos“ 🙂

Eugenijus · 2010/02/22 at 09:18

Jei kazkas tikrai piktybiskai deda 1 tai reik administracijai pranest 🙂

grumlinas · 2010/02/22 at 09:50

-> Adis – na tokiu atveju nuo senojo LAZ-695E su tais mėlynais beveik-stoglangiais išvis orgazmas ištiktų – dizaino požiūriu tikrai labai gražus IMHO. Gal reiks panaršyti aktyviau, kad fotkę įspūdingesnę rasti

-> Evaldas – bandysiu į savaitę po įrašą generuoti. Jei koks patreotas neapkaltins sovietmečio propaganda. Tada gal pereisiu prie kai kurių uždarų įrašų for friends only 😉

-> Eugenijus – tiesą pasakius, šiuo požiūriu esu po*uistas, tiesiog konstatuoju faktą 😀

Valentina · 2010/02/22 at 10:43

Super irasas! Labai patiko 🙂 Teko su „bulkom“ trumpai susipazinti, kai dar tokios vaziuodavo Gedimino pr. ir sustodavo kazkur prie dabartinio „Vagos“ knygyno. O visa kita mani egzotika 🙂 Daugiau tokiu irasu!!! Skaitysiu butinai!!! Jei ka galesiu padeti su fotkem – kreipkites i maila, pasiziuresiu 🙂 Numesiu Jumi dar viena foto i pasta is tu laiku transporto, tik nezinau kuriu metu tiksliai, maz prireiks 🙂

grumlinas · 2010/02/22 at 11:39

-> Valentina – už fotkes ačiū, panašu, kad kažkur kažką panaudosim 🙂

Taškas · 2010/02/22 at 16:03

Labai įdomu prisiminti. Man regis, autobusuose būdavo konduktorės, ne kasininkės. Pamenu, kaip mane – gal penkiametį pyplį privėrė durimis, „automatinės“durys buvo naujiena, labai išsigandom visi bekeliaujantys- Mama, brolis, sesės…
Dar berods buvo virš langų tokia virvė, kad konduktorė iš bet kur galėtų duoti signalą šoferiui, kada galima važiuot.

Kaune apie Ikarusų, važinėjančių pirmu maršrutu vairavimą buvo beveik legenda – vienas vairuotojas mokėjo maršrutą pravažiuoti nelaikydamas vairo rankomis. Veikė net lažybų sistema, su boleiščikais, referi etc.

Kita maždaug tų metų legenda apie dailią moterį, įlipančią autobusan, nusimetančią kailinius ir liekančią tik su „lodkėmis“ (aukštakulniais bateliais) – nuogutėlė. Pavažiuodavo vieną stotelę, išlipdavo kitoje, ją pasitikdavęs vyras su paruoštais josios kailiniais ir- tiesiai „Pobiedon“ 🙂 Kaunietiškas šio pramano (?) variantas – buvo spėjimų, kad toji „Pobiedą“ – Algirdo Šociko, o šią jam padovanojęs Kipras Petrauskas.

Apie kitą tų laikų įžymybę – Algirdą Lauritėną buvo toks mitas- atseit jis nusipirkęs 401- mą Moskvičiuką , o krepšininkas laaabaaai aukštas, tai išėmė priekinę sėdynę ir važinėdavo sėdįs ant užpakalinės. Pikti liežuviai pridurdavo , kad kai sugedo stabdžiai, tai stabdęs … kojomis. Man lyg šiol atmintyje vaizdas – Laisvės alėjoje Lauritėną pamatydavo už kelių kvartalų. O ūgis buvo gal du metrai +/- , kaip išaugo naujos kartos.

Prisiminimai… Panašūs buvo apėmę, kai gal kokiais 1993 metais pietavau buvusio Vilniaus kooperacijos technikumo valgykloje… Ant sienos didžiulė socrealizmo dvasia nutapytas paveikslas- Gedimino kalnas, Vrublevskio gatve važiuoja troleibusas, dar gal koks ZIMas, praeiviai- vyrai su švarkais, bet skrybeliuoti… Truputį juokingai atrodė ant pilies plasnojanti trispalvė – perdažyta. Vis galvojau, na, o ką tam vargšui direktoriui daryti beliko, negi paliksi LTSR vėliava, tai…
Vis ruošiuosi ton valgyklon užsukti…

Taškas · 2010/02/22 at 16:12

P.S. Prdn už tokį ilgą kometarą, bet – ačiū Grumlinui, komplimentai 🙂 esu analfabetas, nemoku reitinguot – reiktų 10+

grumlinas · 2010/02/22 at 16:16

-> Taškas – aj jooo, teisingai, tos moteriškės vadinsosi konduktorės. Svarbiausia, žinojau, bet visur supliekiau kasininkes – Maximos įtaka musėt 😀 Ajnu pataisyt 🙂
O dėl išimtos priekinės sėdynės tai ir aš tą City Myth girdėjau

scania · 2010/02/22 at 20:37

Kas bus šaldytuvą sukryžminus su dulkių siurbliu? LAZ! 😀 Miesto transportu beveik neteko važinėtis, o tarpmiestiniais ar žinybiniais važinėjausi. LAZ išsiskirdavo grožiu – tie, uodeguotieji; šalčiu žiemą ir dulkėmis vasarą. Vienintelis ginklas prieš dulkes – praviras galinis liukas. Esu matęs net virvinį mechanizmą, kad šoferiui nereikėtų lakstyti galan to liuko darinėti 😀

grumlinas · 2010/02/22 at 20:54

-> scania – jooo, tie kuprotieji buvo vairuotojų keiksnojami. Bet dizainas gražus. Bet nepraktiškas. Bet gražus. Bet nepraktiškas 😀

scania · 2010/02/22 at 21:14

Dulkes traukdavo visi lazai, ne tik kupriai 😀
Beje, vairuoti lazą toks savotiškas jausmas, vairuotojas toli už priekinio tilto, tai posūkiuose „užskrendi“ per posūkio išorę 🙂 Laikiau D kategoriją su lazu.

vyr · 2010/02/22 at 22:46

senųjų ikarusų neprisimenu, namai man buvo tie geltonieji. Bet prisimenu kaip dabar Kauno AS tarpmiestinius ikarusus (berods) su dyydelia subine. Turėtum prisiminti, įdomu kas ten per žvėrys buvo. Lyg raudonos spalvos. Circa 1975.

grumlinas · 2010/02/22 at 23:18

-> vyr – Ikarus 55. Apie juos – kitą savaitę 😉

Giedrė · 2010/02/23 at 19:01

man patiko! 🙂 dar teko su degtukų dėžute Skoda 9tr (dabar žinau kaip jis vadinasi :D) pirmais studijų metais važinėti, tai kartą uždėjus kojas ant tos vietos kur yra iškilimas nuo rato, išsilydė batų profilis 😀 ten juose žiemą šilta būdavo 🙂
o tas dvigubas 15tr tai vienas Vilniuje tebėra.

Beje, Dresdene yra vidumi į senuosius 9tr panašių tramvajų, jais važiuoti irgi buvo atrakcija 😀
(http://ecard.bahnen-und-busse.de/fotos/strassenbahn-normalspur/strassenbahn-dresden-tatra-t4d-mt.jpg)

Superb nostalginis straipsnis!

    Adis · 2010/02/24 at 10:58

    Jo, batai „bulkutėse“ kentėdavo 🙂 Gal kokias trejas poras esu sugadinęs 😉 Ir ne tik aš, vaikis – mama taip pat…
    Dar iš trulų atsimenu, koks neįprastas būdavo tų naujų škodų garsas ir purvasaugis per visą galą. Pasakojo, kad mažas sakydavau, kad čia troleibusas su sijonu ir pianinu (pianinas matyt dėl garso)

    Dar atsimenu savotiškas įvykis buvo, kai prailgintus troleibusus buvo paleidę. 11 ir 16 maršruto (Vilniuje) berods. Bet kažkaip labai trumpai jie važinėjo. Ir prieš keletą metų eidamas pro troleibusų parką Antakalnyje, berods dar mačiau rūdijantį vieno tokio korpusą.

grumlinas · 2010/02/23 at 22:13

-> Giedrė – o mna senosios škodos buvo pagrindinis trolikas, naujosios pasirodė jau į studijų ir gyvenimo Vilniuje pabaigą 😉
O dėl nostalgijos – ilgokai nesiryžau tokių įrašų daryti – tipo „ko čia sovietmetį prisiminti“ 😉

    Giedrė · 2010/02/23 at 22:45

    man tokie „tipo “ko čia sovietmetį prisiminti” “ o ką negalima? istorijos dalis 🙂 nieko blogo tame nematau. aš už tokius įrašus, daug naujo sužinau, bei randu apie ką su tėvuliais savo diskutuot 🙂

      grumlinas · 2010/02/23 at 23:38

      Nu-nu, tai apie ką su tėvuliais diskutuoji? Čia rimtai

Giedrė · 2010/02/24 at 00:33

kažkada kai apie plačias kelnes rašei 😀 daug juokingų istorijų papasakojo. taip pat apie studentavimą ir kgb reikalus, kaip studenčiokus kamantinėdavo, kaip traukdavo burtus kuriam eit į paskaitas per „kalkę“ rašyt, o kas eidavo alaus į kabačioką 😀 ir panašiai. Funky vakaronės etc. Diskusija kyla dažniausiai apie kartų skirtumas, apie ką gi daugiau „o vat šiais laikais jaunimas tą ir tą gali, mes negalėjom net Rolling Stones pasiklausyt ar net pašvilpaut“ ir pan. Būna ir iki kraštutinumų, jog mes per lengvai dabar turim 🙂 Akivaizdu, kad nuo temos dažnai nučiuožiam, bet svarbu gi impulsas

    grumlinas · 2010/02/24 at 00:47

    Na kaslink Rolingų – nebuvo problemų su jų klausymu, jei tik turėjasi pažįstamą su įrašu 😉
    Dėl „per lengvo turėjimo“ – taip, jaunimas dabar nori turėti tuoj ir dabar. Kaip ir tada 😀 Tą patį ir man sakė tėvai, pasakodamia apie tai, kaip sunkiai jie kūrėsi gyvenimą. Tą patį sakau ir aš 😉 Grand tradition, tsakant

      Giedrė · 2010/02/24 at 12:40

      „tuoj ir dabar“ yra ne šiuolaikinio jaunimo, o apskritai žmonijos primityvaus regreso požymis.
      aš norėčiau atgimti in 70’s…… 🙂

        grumlinas · 2010/02/24 at 15:06

        In 70’s? Gyvenimas tada buvo visiškai kitoks, žymiai paprastesnis, ramesnis,saugesnis. Bet dabartinis jaunimas sunkiai prisitaikytų prie kai kurių dalykų nebuvimo. Kitas dalykas – daug kas buvo vadinama tikrais kietais vardais

Comments are closed.

Related Posts

citro

Labai karingi ducyviai

Šiaip Citreon 2CV aka „bjaurusis ančiukas“ labai taikingas automobiliukas, tačiau ir jis buvo pritakomas (ir pritaikytas) karybai. Radau fotkę su perdarytu 2CV, ant kurio užrioglintas sunkusis kulkosvydis MG 151/20. Atrodo įdomiai. Paieškojau dar fotkių, šiaip Read more…

auto

Sakydamas „Reno“, visuomet turiu galvoje…

…“gavno“. Priežastis – Renault yra sąžinės neturintys plagiatoriai, savo laiku pavogę iš Citroen aibę idėjų, kurdami savo Renault 4CV. Kitas jų „žygdarbis“ – iš Citroen pavogta ir užpatentuota stogo ir durų rėmų suvirinimo technologija (Citroen Read more…

istorija

Индiя Lietuvoje

Sunku pasakyti, kas kai kada vyksta žmonių galvose, kai jie daro arba sako ką nors. Kai kada jie sugeneruoja tokių dalykų, kad belieka tik žioptelti: „O kas tai buvo?“ Tai nutinka netgi tada, kai jie Read more…