Feed on
Posts
Comments

Kadaise rašiau šia tema pranešimą, bet ten liko dar keletas nepaliestų temų. Tad pabandysim ta tema mažumėlį pafilosofuoti 😉
[Toliau eis daug-daug raidžių, tad nemėgstantiems skaityti galima eiti prie kito posto 😉 ]

Ne vienam kyla klausimas, kaipgi ten maitintis? Bo tie musulmonai nevalgo šventojo lietuvių gyvūno ir nežino tikro lietuviško karbonado skonio. Na viešbučiuose tai ten nėra bėdos – yra tos kiaulienos patiekalų (ir jie visai skaniai paruošti). Kas kita matinantis pačiam – nei parduotuvėse mėsytės, nei kavinėse/restoranuose kepsniukų-kotletukų. Na ką, pagrindinė mėsa ten paukštiena, nes aviena gana brangoka. Gyvenantys turtingiau valgo jautieną ar netgi buivolieną (taip, taip, jie ten auginami specialiai mėsai). Norintys gali gauti kupranugarienos. T.y. mėsos netrūksta. Kitas dalykas, kurį reikia atminti – pragyvenus ten kokią pusę metų be kiaulienos ir staiga gavus gerą šmotą kewlės kūno, nedera jos daug valgyti daug – skrandžio sutrikimai garantuoti. Nors skrandžio sutrikimams tvarkyti jie turi labai puikią priemonę StreptoQueen. Lietuvoje šito vaisto nėra, o mūsiškos priemonės ten efektyvios kaip musės pirstelėjimas prieš vėją. Išbandėme tą priemonę, veikia puikiai ir ten, ir čia nuo visų įmanomų skrandžio/žarnyno sutrikimų. Dar vienas svarbus maitinimosi šaltinis – visokios jūros bjaurybės gėrybės ir žuvis. Viskas ten šviežia, dažniausiai ką tik pagauta, jų virėjai padaro puikius patiekalus iš esmės nepriklausomai nuo užeigos dydžio. Arabiškame pasaulyje maistui naudojama labai daug įvairių daržovių, kurios būna praktiškai visus metus. Vaisiai yra labiau sezoniški – tipo dabar braškių sezonas, dabar bananų sezonas etc.itd. Vaisiai ir daržovės nėra brangūs, o mokant derėtis – visai nieko. Tik antrojo lietuvių kultinio patiekalo – bulvių – ten gauti sunku. Jų būna tik specialiuose supermarketuose, ir jos gana brangios. Šiaip arabų supratimu bulvės nėra bulvės, o yra prieskoninė daržovė kaip kokis agurkas ar pomidoras. Tiesa, paminėjau supermarketus – jų yra, bet gana brangūs – ten dažniausiai lankosi užsieniečiai ir turtingesni vietiniai. Didžioji dalis vietinių minta savo duona, pamirkyta į alyvuogių aliejų, sūriu (tarp kitko, labai skanus, toks sūrokas, panašus į bulgarišką brynzą) ir daržovėmis. Jų duona, t.y. tokie išpūsti papločiai, yra puiki. Atėjus pavalgyti į kokią užeigą, ten padavėjas neklausdamas atitempia lėkštę tų papločių ir kelis indelius su skirtingais padažais. Iš esmės tai atlieka mūsų mišrainės, valgomos prieš pietus, vaidmenį.
Maistas jų skanus ir įvairus, tačiau yra dalykų, kurie neegzistuoja arabiškame pasaulje. Vienas iš tokių – silkės patiekalai. Taip, taip. Vienas iš būtinų dalykų, kurį vežame dukrai – gatavai paruošti silkės filė patiekalai ir pati filė. Šito dalyko ten tiesiog nėra, bo žalios žuvies ten niekas nevalgo 😀

Geria arabai vandenį. Dabar tai vanduo iš plastikinių bambalių, tačiau yra vietų, kur tenka gerti vandenį iš čiaupo. Vietiniams tai nieko, o va neseniai gyvenančiam europiečiui tai labai staigiai prireikia StreptoQueen pagalbos. Įdomiai nutinka kruizo Nilu laivuose (***** lygio), kur viskas yra čiki-briki, o va lėkštės plaunamos Nilo vandeniu, kuriam nepadeda ir filtravimas. Tad visuomet pasitaiko žmonių, kurie bent dalį kruizo praleidžia įsikibę abiem rankomis į unitazą, kad neišskristų per lubas 😉 Pagyvenus bent kažkiek laiko, tokių problemų nebelieka – mūsų žarnyno mikroflora prisitaiko prie vietinių bakterijų. Mums lankantis pas žento motiną, gėrėme tą patį filtruotą Nilo vandenį, bet iš sidabrinių ąsočių. Sidabras turi baktericidinių savybių, plius mes nebe pirmą kartą Egipte, tai viskas buvo ok. Tačiau nerekomenduojame to daryti viešbutyje, nebent esate rusiškos ruletės fanas. Negailėkite kelių svarų ir pirkite vandenį buteliuose. Perkant žiūrėkite, kad kamštelis nebūtų pažeistas, o geriausiai – užplombuotas plastikiniu gaubteliu – arabai mėgsta mažumėlę sukčiauti, įpildami vandens iš čiaupo.
Egiptiečiai labai mėgsta šviežiai spaustas sultis, tad čia visai neblogas dalykas. Ypač skanios ką tik išspaustos cukranendrių sultys, kurios praktiškai yra energetinis gėrimas. Aišku, kai tos sultys spaudžiamos gatvėje esančiuose kromeliuose, jums gali kilti vidinių prieštaravimų, tačiau aš nebesuku sau galvos – gyvenam tik vieną kartą, kam lemta nuskęsti – to tikrai nepakars.
Taigi, kaslink maisto ir vandens, man nekiltų jokių problemų, tik aš nemėgstu aštriai. O va arabai – aštraus mėgėjai 😉

Alkoholio klausimas europiečiui visada aktualus. Tunise su tuo yra šiokių tokių nepatogumų – alkoholiu prekiaujama tik valstybinėse parduotuvėse (nors yra ir „bobučių“), plius penktadieniais tie skyriai uždaryti. Egipte padėtis žymiai liūdnesnė – geri tai, ką atsiveži plius ką atskridęs nusipirkai Duty-Free parduotuvėse. Baigus stipraus alkoholio atsargas, belieka tik alus. Vietinis alus neblogas, jo nusipirkti nėra didelė problema (tiek užeigose, tiek parduotuvėlėse). Stipraus alkoholio yra viešbučiuose ir baruose, tik jis nepigus.
Man, neturinčiam problemų su alkoholizmu 😉 , šis klausimas mažai aktualus. Tačiau vykdami pas dukrą, visada vežam maksimalią leistiną dozę plius apiperkame ją Duty-Free parduotuvėje – dukra bendrauja su vietine lietuviakalbe-rusakalbe turizmo industrijos bendruomene.

Rūkymas. Vėlgi dalykas, kuriam man nulis emocijų, bo nerūkau. Rūkoriams ne problema, cigaretės nebrangios, rūkoma visur (Jevrosojuzas dar čia neįsisuko su savo draudimais ir apribojimais). Kartais sėdint kavinėje gali prisistatyti cigarečių pardavėjas, siūlydamas cigarečių papigiai. Viskas ok, bet būtinia derėkitės! Nes permokėsit 😉 Dukra sugeba kainą numušt perpus, žentas kai kada sako, jog ji sugeba derėtis aršiau už vietinus 😉

Vienas iš tokių praktiškų patarimų, kai tenka keliauti ne ištryptais turistiniais maršrutais, o savarankškai. Rulonas tualetinio popieriaus yra tiesiog būtinas aksesuaras 😉 Turistams skirtose vietose tualetinio popieriaus yra, o va kai sustoji kokioje pakelės užeigėlėje ar netgi restorane mieste – tualete rasi tik šlangą apsiplauti po rimtojo darbo nuveikimo. Tiesą pasakius, gerai, kad šlangą. Kai kada tai tėra tik vandens pripiltas plastikinis bambalis. Vienžo – būkite budrūs! Su šituo apsiplovimu susijęs ir labai svarbus arabams dalykas, kurio nedera užmiršti. Apsiplaunama visada tik kaire ranka, o valgoma tik dešine ranka. Jei pateksite į kokį vietinio stiliaus pobūvį, kur visi kabina maistą iš bendro dubens – neužmirškite šitos taisyklės! Nes kitaip gali būti didelis dalyvaujančių įžeidimas ir apetito sugadinimas.

Ufff, nusikaliau rašyti. Gal šitam kartui užteks 😉 Jei ką kas dar sudomins – rašysim laiškus toliau.

5 Responses to “Gyventi pas arabus? Why not? [2]”

  1. Marius parašė:

    Įtariu, kad blogai kairiarankiams – jie turbūt įpratę (nesu tuo tikras) kabint mišraines kairiąja?
    Na, jei alaus ten būna ir jis pakenčiamas, ir bulvikių netgi yra, tai ko daugiau norėt, dėl maisto gyvent ten būtų galima 🙂

  2. valdo parašė:

    Aha kairiarankiams nekas

  3. Eimantas parašė:

    Šiaip visai man būtų įdomus variantas kokį mėnesį pagyventi kad ir Egipte – darbui man reikalingas greitas internetas ir atskiras kambarys, kad nezyztų niekas po ausim bent 8 h per dieną. Kaip manai, įmanoma tokį variantą susirast, nepermokant milijonų?

  4. grumlinas parašė:

    -› Eimantas – na su greitu internetu tai Hurgadoje ne ta vieta. Nzn, kaip ten Šarm-al-Šeiche. Tiesą pasakius, šiandien visą dieną neturim mobiliako ryšio su dukra – internetginė telfonija baigiasi ties pirmu Egipto bokštu 😉

  5. Lapinas parašė:

    Įdomus skaitinys 🙂 Patiko 🙂