Citroën CX
 

Studentavimo laikai. Metas, kuomet dažną vasarą patraukdavau į Daniją, na žinoma, kaip įprasta jaunam lietuvaičiui – ne atostogauti ar šiaip pakeliauti, nors tuo, nėra ko slėpti, buvęs būčiau labiau linkęs užsiimti, o padirbėti, arba, dar tiksliau išsireiškus, – parsivežti kuo daugiau tų popieriukų už kuriuos kuo ilgiau galėčiau vėl sau leist bestudijuojant egzistuot VU Baltupių bendrabučio, pažymėto Nr.59 šeštojo aukšto kambarėlyje. Dabar pasikėliau – mėgstu gražius vaizdus ir gražius sutapimus: gyvenu 69-tajame name (tiesa, nebe Baltupiuose), ir jau viršutiniame – 9 aukšte, 99 bute. Tačiau grįžkime į Daniją, kur man pirmąsyk teko iš arti susipažint su Citroën CX – savo darbdavių „namų“ (vėliau pasiaiškinsiu dėl šio pravardžiavimo) automobiliu. Pirmąsyk išvydus jų automobilį, buvo ir smalsu („neįprastas, nematytas automobilis, keistas toks dizainas“) ir kartu kažkaip apmaudu (“nejau mano naujieji bosai tokie neturtingi jog važinėja tokia seniena?!). Vėliau, darbdavio atsargiai pasiklausinėjęs apie automobilį (įlipus į vidų automobilis sudomino dar labiau) supratau kad pirmas įspūdis buvo apgaulingas: pasirodo, tai visai nesenas (sąlyginai) automobilis, na, bent ne toks kokį įspūdį sudarė (užbėgdamas už akių pabrėšiu kad ne vieną mane šis automobilis taip suklaidino, daugelis, tame tarpe ir automobilių meistrai, išgirdę CX pagaminimo metus, labai sunkiai, dažniausiai – tik parodžius tech.pasą, tuo patikėdavo) – 87 metai!
– CX TRS 220. French car, – išdidžiai tarė savininkas ir aš nesistebėjau; jis su žmona drauge su emigravusiu ir čia sukūrusiu šeimą prancūzu Kopenhagos centre buvo įkūrę bei valdė prancūziško maisto restoraną, visa tai gražiai susiję, pamaniau.
– Ši mašina tarsi pirtis!, – komentavo, atseit supykusi, tačiau su išdavikiškai šelmiška šypsena veide moteris, – karštą vasaros dieną įlipus į ją taip sukaisti, kad tespėji atidaryti visus langus ir stoglangį ir turi eit vėl persirengti sausais drabužiais! Žinokite, gerbiamieji skaitytojai (laikas jau) – šio CX‘o salonas buvo odinis … Mano laimei… Okey, tad tęskime.
Visgi reikia pripažinti kad tą vasarą mano pažintis su šiuo automobiliu nebuvo itin nuodugni, išskyrus atvejį, kuomet vairuodamas jį iš pajūrio avėjau tądien labai patogiu apavu, konkrečiau pliažinėmis šliurėmis, vos nesumaliau Citroën‘o nosies į priešais sustojusį kiek-pamenu-nereikšmingos-firmos automobilį ir sužinojau kad 46-to-ar-kažkokio-panašaus dydžio šliurėms nėra pakankamai erdvės nuspaust stabdžių pedalui – spaudėsi iškart ir stabdžių ir akseleratoriaus pedalai ir atspėkit kuris iš jų labiau? Bingo! Jūsų teisinga linkme pasukusios vaizduotės sąskaitoje – CX‘as krūmuose…
Metams prabėgus (o galbūt netgi dviems – tiksliai nebepamenu) nuo aprašytos pirminės pažinties su CX‘u, eilinę vasarą aš ir vėl sutinku tą patį CX‘ą; pas tuos pačius jį įsigijusį bet nelabai prižiūrinčius savininkus – aš vėl „kalu kalu per dieną pinigėlį“ ne vieną.
– I‘ll never ever again mery with Citroën!“
– Norėtųsi nuo stogo numest kokią plytą jam ant stogo ir gaut draudimo išmoką! – girdėdavau.
Mat daugiau CX‘as laiko praleisdavo meistrų kiemuose bei garažuose, nei juo buvo važiuojama. Ir nenuostabu – restorano prekių išvežiojimui reikėjo mulo, „darbo automobilio“, taip CX‘o pavaduotoju tapo kaimyninės šalies gamintas Volvo 240. Geras darbininkas, nekviestas savaitgalio svečias, kurio draugijoje nuo šiol tekdavo juos praleisti. Va tada ir ėmiau pasiilgti CX‘o, „namų“ automobilio, ėmė trūkti pasivažinėjimo su juo. Nemanau kad darbdavys, spėjęs tapti draugu, tai nujautė, tačiau vedinas savų išskaičiavimų vieną dieną atėjo ir… sujaukė mano ramiai beplanuojančias taupiai pragyvent žiemos periodą mintis:
-Tu norėtum įsigyt automobilį? Man siūlo už CX‘o odinį saloną 300$. Danijoje nebepopuliarūs dideli automobiliai, šeimos mieliau renkasi du mažylius nei vieną CX‘ą, – guodėsi bosas, – sunku man jį parduoti. Jei nori – tau už panašią sumą atiduočiau visą Citroën?
Ir štai. Ir štai vieną vėlų vakarą atvykau į Vilnių, didžiuodamasis pirmuoju savo gyvenime nuosavu automobiliu, miela taip buvo važiuoti ilgai nematytomis pasiilgtomis Vilniaus gatvėmis, net policininkai kažkokie artimai savi pasirodė kai juos išvydau mojuojant man lazdele, sustabdyti bandančius. Sustojus priėjo tokie nedrąsus, net širdį suspaudė ir meilė tėvynei ašarą vos neišspaudė; pravėriau langą (elektra valdomas!), o jie, tokie tautiškai nuspalvinti, pabandė angliškai pasisveikinti (mašina vis dar pažymėta buvo raudonais DK valstybinais numeriais), būtų bandę ir toliau kalbėti angliškai, bet, deja, nemokėjo, tad pareikalavę, kaip jau sugebėjo, dokumentų, nusivylė… ir „pastatė į vietą“, kurią ir dera man, niekingam tautiečiui iš kurio net gero kyšio ar baudos sumos išsitraukti negalima, užimti – priminė kad turiu nedaug laiko prisiregistruoti, kitaip jau nebegalėsiu nei važinėti, nei, juo labiau, be baudų važinėtis.
1997 05 14, po ilgos dar neparašytos, bet ateities dienų sulauksiančios (tikiuosi) istorijos sąlyginiu pavadinimu „Kelionė iš Københaven į Vilnių per Liankyją“ ir dar ilgesnės “Liankyjos-Lietawos pasienis bei ten įvykę neįdomumai“, sumokėjus 400$ muito mokestį (paskaičiavo maximum‘ą, nes kataloge tokio Citroën modelio nesurado), mano asmens vardu ir net pavarde (šiandienos kasdienybėje net ir man pačiam nesitiki, todėl ir pridedu pusiau-fotomontažą: tech.paso aversas ir reversas), buvo išduotas CX‘o Transporto priemonės registracijos liudijimas.
Ačiū. Jei nebūtų per vėlu, galima būtų sveikinti.
Tiek jau to, tą itin nuobodžią ir daug nervų reikalaujančią registravimo procedūrą praleiskime, trumpai tik pasidžiaugę, jog apvainikuotas CX buvo rimtam narkodilerių automobiliui (esu girdėjęs CX‘ui ir tokį epitetą) pritinkančiais numeriais KKK327, ir užsiimkime statistika, kuri galbūt ne vienam (jei toks, kuriam kantrybės pakako perskaityti iki šios vietos, liko) galbūt gali pasirodyti įdomi – pirmojo rimtesnio apsilankymo servise remonto kainos sąmata.
Pirmasis rimtesnis CX patvarkymas, tąkart Vilniuje nesuradus jokių Citroen meistrų, buvo atvarytas atlikt tuomet dar neišsipūtusiame ACS‘e. Dar bevažiuojant ant duobės Arūnas, o gal Gintaras, dabar jau tiksliai nepamenu kuris iš jų, paklausė:
– Ar automobilį tvarkai sau ar pardavimui?
– ?
– Na, jei sau, tai žiūrėk, ratai galiniai išsiskėtę ir va štai….
Žodžiu, prasidėjo.
Štai pirmosios didesnės sąskaitos nuorašas, tiek tad man kainavo bent jau pradžiai pratęsti CX‘o aktyviojo gyvenimo amžių.

A.Sinkevičiaus firma
Ateities pl. 306
Priėmimo data: 1998.01.07
Įvykdymo data: 1998.01.09
Užsakovas: Citroen CX KKK327
Remontuojamo gaminio pavadinimas: užpakalinės pakabos remontas

Eil.Nr.

Kainininko Nr.
Detalės

Kiekis

Kaina

  1.  

Galinių ratų ašių guoliai

4×55

220

  1.  

Galinių ašių riebokšliai

4×20

80

  1.  

Galinių ašių dangteliai

4×15

60

  1.  

Galinių ašių svirčių ašelis

2×50

100

  1.  

Galinė sfera

1×120

120

  1.  

Centrinė sfera

2×120

240

  1.  

Apšvietimo lemputės

3×2

6

  1.  

Tepalo slėgio daviklis

1×18

18

 

 

Viso

844Lt

 

Darbas

 

 

  1.  

Galinės sferos
restauravimas

1×60

60

  1.  

Veidrodėlio keitimas

1×30

30

  1.  

Pasašio gumos keitimas

1×50

50

  1.  

Posūkio lemputės keitimas

1×5

5

  1.  

Stiklo pakėlėjo remontas

1×40

40

  1.  

Užpakalinių svirčių
remontas

2×70

140

  1.  

Variklio tepalo slėgio
matavimas, daviklio pakeitimas, nutekėjimo šalinimas

1×80

80

  1.  

Apšvietimo lempučių
keitimas

1×30

30

 

 

Viso

435Lt

 

 

Viso suma

1279Lt

Garantija sferoms 6mėn.

Kam įdomu, galite pažiūrėti sąskaitos kopiją. Beje, pastaba: vietoj sudužusio veidrodėlio dėdami naują, kurį sunkiai ir brangiai gavau Kopenhagoje, jį perskėlė pusiau… ir… pasiūlė nusipirkti kitą (iš kur?!) arba jį išsipjauti pagal esamo formą!…

Tuo metu nežinojau ar čia brangiai, ar kokybiškai ar ne darbai buvo atlikti (buvau visiškai nepatyręs – visgi tai buvo pirmasis mano nuosavas automobilis), tik galiu paminėti kad tuo metu tokia suma buvo vertinama kaip didelė. Tačiau pamirškime finansinius aspektus – po jų sekė įdomesni dalykai: išvažiavus iš serviso, iš pradžių nesuvokiau kas vyksta su mano galva ar su mano mašina – ji kažkaip keistai lingavo! Ypač posūkiuose kažkokia nerealiai banginiška, tingi, lyg koks didžiulis laivas, plaukiantis aiškiai jam siaurokose gatvių upėse, tačiau okeaninėj Kaunas-Vilnius platumoje jau susigaudžiau – juk taip ir turi važiuot CITROEN‘as!…

Vėlesnės CX išlaikymui finansinės injekcijos nebuvo didelės: duslintuvo keitimui, kelissyk – hidraulinių vamzdelių keitimas (kartą ASC‘ams vieną jų pakeitus, pavažiavau tik keletą dienų, palaisčiau visu LHM tūriu gatves ir teko vėl riedėt atgalios Kaunan, laimei, servise pripažino savo darbo broką ir bent jau nereikėjo papildomai mokėt už to vamzduko sutvirtinimą), užsikirtusių durelių atidarymui, negeriečio Slovakijoje išdaužtos galinės lempos įsigijimui, stabdžių cilindro keitimui ir kitiems, neitin reikšmingiems darbams. Na žinoma, kurgi nepaminėsi – pro benzino bako gerklę praplaukdavo nuolatinės ir nemažos įplaukios. Važiuodavau kasdien. Sugrįždamas į dabartį net nesuvokiu kokiu būdu (už ką) tai pavykdavo, mat šiandien ir mažyliu AX‘u kasdien nevažiuoju. Matyt turėdamas tokį automobilį tiesiog negali nevažiuoti.

Toliau… keletas pastabų apie CX (galbūt pravers svarstantiems apie šio Citroen modelio įsigijimą, tačiau perspėju kad nesu auto ekspertas, tad pastabos… tiesiog tokios):
CX‘o stabdžiai turi savo labai specifinę eigą – žmogus, nepratęs prie šių stabdžių dažniausiai „kerta“ ir „stoja vietoje“ – stabdžių pedalo eiga labai trumpa, bet jautri, – reikia tik nežymiai spustelėti, spustelėjus ne giliau, o tik nežymiai stipriau, beveik tokia pat eiga – stabdoma intensyviau. Todėl nesistebėkite jei CX savininkai nelabai noriai duoda pavažiuoti kitiems, prie mašinos nepratusiems asmenims arba juos perspėja dėl stabdžių. Tas perspėjimas dažnai ignoruojamas, atseit prie kiekvienos mašinos pedalų reikia įprasti, tačiau veltui – CX‘o stabdžiai nėra kiekvienos, jie – CX‘o, itin specifiniai, šiuos žodžius turbūt pilnai supras tik tie kurie yra šio tipo stabdžius spaudę. Iliustracijai: kartu Kopenhagoje dirbęs prancūzas, sužinojęs kad nusipirkau CX‘ą, pagyręs jog įsigijau gražią jam patinkančia mašiną (pradžioj pamaniau kad tyčiojasi, nes visi į ją kiek kreivai žiūrėjo, pavargusi ir šiaip – neįprasta ji), paprašė leist pavažiuot ja. Sugrįžęs patarė man gerai pagalvot prieš leidžiantis į ilgą kelionę į Lietuvą ar man verta važiuot šia mašina, jo žodžiais tariant „niekada nesu važiavęs su taip blogai veikiančiais stabdžiais, gal kažkas sugedę?“ Tačiau stabdžiai buvo tvarkingi ir, negaliu nepamininėti, jų veikimas man patiko.
Stoglangis mašinoje – ne privalumas. Šį mano posakį gerai įsiminė mano draugai. Stoglangis, jei toks yra, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje esančiuose CX‘uose, atkreipkite dėmesį, dažniausiai… užklijuotas lipnia juosta ar, dar blogiau – silikoniniais ar panašiais klijais. Priežastis paprasta – pasenusios sandarinimo gumos sutrūnijusios sutrūkinėja ir ima praleisti Lietuvos lietų vidun į saloną… kuris laša kaip tik ant neįprastoje vietoje įmontuoto (tokią poziciją tik CX‘e ir mačiau), esančio magnetofono. Esu girdėjęs kad kažkam pavyko tas gumas galbūt gauti, galbūt pasikeisti, tačiau man tokio laimingojo savininko neteko, deja, sutikti, jei teks jums – praneškite, prašau, tikrai norėčiau su juo pakalbėti. Tad kartoju – jei jūsų būsimasis ar esamasis automobilis neturi stoglangio – parduodami prie standartinių mašinos privalumų prirašykite šį niuansą – bent jau aš tikrai greičiau įsigyčiau būtent su šiuo privalumu nei be jo. Tiesa, būsiu iki pabaigos sąžiningas: atvėrus stoglangį visu jo eigos platumu (manasis iki užklijavimo buvo elektra valdomas), išlindus visu kūnu lauk važiuoti miškais, stebėti priekyje linguojantį masyvų kapotą, bei girdėti vėją (ne variklio ūžesį!) – nepakartojamas malonumas!
Palikus automobilį pusę metų (!) garaže ir sugrįžę jau vėsiu rudens metu, galite būti ramūs – užsiveda CX varikliukas iš pusės apsukimo (bent jau manojo TRS‘o 220 taip buvo). Tas pat – šaltomis žiemos dienomis, neteko keiktis, nebuvo tokio ryto kurį CX neužsivestų dėl šalčio. Tačiau šiai mašinai nepatikdavo drėgni lietingi orai, va tada ji imdavo rodyti savus kaprizus, priežasties nežinau ir šiandien, linkiu tik kad neimtų mėgdžioti šios manieros jūsų „Citrina“ – aikštinga dama ir dar lietui pliaupiant… patys suprantate…
CX ratai (turiu omeny originalius ratlankius) – unikalaus, tiesiogine šio žodžio prasme, dydžio. Jums netiks nei 14“, nei 15“ padangos! Kaip tai gali būt?! – nustebsite, žinau. Ogi šio automobilio ratai matuojami ne coliais, o milimetrais, ir padangų dydis – 190/65 R390, t.y. tarpinis dydis tarp 14“-15“! Tais laikais kuomet padangų ieškoti teko man, jas pavyko rasti tik vienoje Lietuvos automobilinių dalių parduotuvėje, tai buvo originalios (apmautą identiškai tokiomis padangomis, tik smarkiai nudėvėtomis, CX ir pirkau) Michelin padangos, kainavo jos tądien ~600 LT viena, pabrėžiu – viena padanga! Beliko nevykusi išeitis – originalius lengvo lydmetalio ratlankius (priekinius, varančiųjų ratų) pakeičiau paprastais skardinais, jau standartinio 14” dydžio, ratlankiais, kuriems be vargo įsigijau naujas, nebrangias padangas. Gaila, bet toks gyvenimas. Galiniai ratai tebesipuikavo tiek originaliais ratlankiais tiek „gimtosiomis“ padangomis, kurios, deja, buvo plikut plikutėlės – tarsi F-1 bolido. Taigi, pirkdami žavėkitės CX‘iniais lengvo lydmetalio ratlankiais, tačiau nepamirškite kad jų grožio demonstravimas Jums kainuos, švelniai pasakius, kiek brangiau nei tikitės.

Šiam kartui šiomis pastabomis ir apsiribosiu, manau, progai pasitaikius šis rašinys, ypač jei bus besidominčiųjų, bus papildytas.


Taip, tą kart aš neieškojau būtent CX’o, man tiesiog pasitaikė reta ir puiki proga jį įsigyti. Kitąsyk aš ieškosiu Citroën, galbūt nebūtinai TRS220, bet – CX. Ir kitąsyk, žinau, toki puiki proga nebepasitaikys. Visiems, kurie įsigijo CX, bent jau Lietuvoje, aš norėčiau pažvelgt į akis. Jiems pasisekė ar jie išties myli šį modelį?
Pabaigai noriu labai draugiškai perspėti (jei šis žodis tinkamas šiam atvejui): jei nesate tikras ar norite Citroën, o ypač – jei nesate pilnai įsitikinęs kad norite būtent šio Citroën modelio, – nepirkite jo! Verčiau jau skambinkite man 🙂 Įsigiję jį nebejausite malonumo važiuodami su kitais automobiliais. Nejaugi Jūs tikrai norite to?!

Rolis
© 2004 07 06

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *