Mano kelias iki Xantios (aka Gaidžio)
 

Na trumpai apie mano kryžiaus kelius iki Xantios.

Pirmasis automobilis buvo 86 Golfelis II, 1.3 karburatorius. Kaip ir priklauso – raudonas.
Nickas: TANKAS
Kodėl: Todėl, kad kiekvienas šuo, bent mėnesį pasisukinėjęs prie meistro kojų, gali užsimerkęs jį remontuot.
Ir kad detalės „labai pigios“.
Nu ką – Kaune gal tik penktas servisas (tiksliau garažas) sugebėjo išsiaiškint, kodėl jis ryja 13ltr (vidutiniškai) ir „pataisyti“ iki 10ltr.
Tada natūralu – dujų įranga (į 1.3 variklį !!!!)
Teisybės dėlei važiavo (ir važiuoja) neblogai. Retas patikėdavo, kad jis tikrai 1.3.
Geri stabdžiai (pabučiuot į subinę tą Golfą sugebėjo 3 džigitai per 8 dienas 🙂 iš viso 5 kartus subinėn) – teko užsiklijuot ant galo „AŠ STAIGIAI STABDAU“ 🙂
Kelis kartus išimtas stiklas (ir dabar dar su apipjaustytom gumom)
Vienas gaisras (na neprižiūrėjau to mašiniuko)

O dabar – arčiau Citroën

Pradėjau dirbt vienoj firmelėj. Direktorius ir jo brolis važinėjo ZXais – vienas 1.9D, kitas TD.
O ir direktoriaus visi slaptažodžiai buvo vienas Citroën modelis (turbūt ir dabar taip pat yra).
Po mano golfelio gaisro skolinausi porąkart tuos ZXus. Supratau – Citroën – yra gerai.
O kavenskos legendos apie prancūziškas mašinas yra totalus mėšlas.
Po kiek laiko firmos reikalams nupirko porą naujų Berlingo (dyzeliokai, bet nepamenu detaliau).
Nu pirmąkart sėdėjau už naujo dyzelio vairo. Tikrai PSA tai sugeba.
O kai Citroën suregavo į pirmą direktoriaus laišką apie nevykusią Berlingo oro filtro padėtį ir nurodė nemokamai Veho’sams sutvarkyt, tai išvis supratau – čia tai klasė (Citroënai gal pusmetį buvo įsigudrinę oro filtro dėžę montuoti per 5cm žemiau nei karteris. O kadangi Berlingo – ne tik autostradų mašina, tai per kelis mėnesius tą oro filtrą teko keisti po porą kart kiekvienai mašinai).
Po kiek laiko ir direktorius su broliu Berlingus įsigijo. Multispacus, TD, su kondiškėms ir viską ką geriausia deda į Berlingo. Pasivėžinau ir su tais. Nors aš ir nelinkęs patylėt, kai galiu iš ko nors pasišaipyt – Berlingo kabluku liežuvis nesivertė pavadint.

Vienžod tada supratau – Citroën yra labai gerai.

Ir kadangi mano sudegusio golfelio variklio keitimas truko gan ilgai, tai nusprendžiau įsigyt antrą mašiniuką.
Na keli apsilankymai Kauno turguj. Keli skelbimai. Žiūriu – Vectras, ZXus ir japoškes.
Rezultatas – Galantas 2.0 TD ’91. Raudonas (tiksliau vyšninis). Na taip pasitaikė. Mielas mašiniukas. Bet nelaimingas. Variklis per pusmetį išardytas tris kartus. Apie pinigus nešneku – sukišta nerealiai.
Pradėjau bijoti japoškių. O jų kainų – nesuprasti. Pardaviau tą Galantą. Su nuostoliu.

Dar ir darbą pakeičiau. O ir čia kolektyvas pažangus. Vokiškų mašinų mažuma. Ryškios japonų ir prancūzų linijos. Aš su pastaraisiais.

Tėvas įsigyja Peugeot 605 (2.0 TD berods ’92). Brolis (dar gyvena su tėvais) – patenkintas kaip livaras tuo 605u.

Aš vėl mielajam Kauno turguj. Mintis viena – ZXas. Kuo naujesnis. Bet nesisekė. Na ZXai ant turgaus – 2-3. Ne ką daugiau ir skelbimų laikraščiuose. Po trečio karto neatlaikė nervai (O ir pagrindinis konsultantas – brolis pradėjo psichologinį spaudimą) – ir aš važinėju su Astra 1.6i ’91. Raudona. Na ką galiu pasakyt – Opelis ir tiek. Nei daugiau nei mažiau.

O neužilgo mano Golfelis jau pradėjo gėdą daryt… Ir garsas, ir važiavimas, ir išvaizda, ir kvapas.

Na ką aš trečią kart einu pirkt Citroëno. Na jei sąžiningai – Xantia arba Peugot 605. (XMas – deja išvaizda netinka prie žmonos rankinuko).
Pagrindinis kriterijus – kuo naujesnė ir raudona :-). Na Peugeot atkrito – durni tie turginiai ar ką – 2500- 3000 EUR už 14 metų senumo mašiną.

Peržiūrėjom sąžiningai visas Xantias. Aišku tokie „specialistai“ kaip mes apie hidrauliką tai supratom minimaliai – turi pakilti, turi nusileist. Didžiosios dalies Xantijų galas neklausė rankenėlės. Pakilt pakyla, o į normalią padėtį negrįžta. „Specialistų“ nuosprendis – dochla hidraulika. Na liko pora variantų. Viena atkrito – daužta ir jau taip šlykščiai sutvarkyta, kad belieka tik dar kartą daužyt. Nu viskas – liko viena 1.8i, žalia, ’94. Kaina irgi mažesnė nei buvau pasiruošęs mokėt. Paspaudėm, pasukinėjom visas rankenėles – viskas veikia. Biški brauktos keleivio durelės, turginis sakė – dar pakeistas siurblys. Na brolis – duris aš tau dovanai sutvarkysiu, o visą kita – loterija. Bet nusprendžiam užsirašyt numerį ir susitart kada savaitės bėgy – test drive.

Savaitė pasitaikė juoda – nė dienos neturėjau laisvesnės. Tad kitą šeštadienį aš su broliu ir palaikymo grupe (kritikai, kurie kabinėsis prie visko) vėl turguj. Xantijų pasirinkimas – artimas nuliui. O mano žaliosios- nerasta. Damn, damn, damn. Keikiu savo neryžtingumą. Perėjus turgų, nieko gero neradus skambinam tam žaliosios savininkui. Pasirodo neparduota. Niekam tos durelės brauktos nepatiko – atidavė sutvarkyt. Sutarėm sekmadienio vakare test drive. Na pasivėžinom apie Kauną ir nupirkta. Žmonos reakcija – sakyčiau santūri.

Pirmi pasivėžinimai – tikras malonumas (po Astros ir jau pusmetį netvarkomo golfelio).
Pirmi prisijungimai prie citrina.lt – baimė ir vienas rodomas kelias (varyk į Šiaulius).
Pradinis remontas Meharyje – 1000LTL.
Signalizacija, garso aparatūra (na kaip galima važiuot mašina be Metallica ar Rammstein).

Žmona įvertino gerai.
Visi pasivažinėję įvertino gerai.
Nevažineję – Citroenas ?????????
Pusbrolis, sužinojęs apie Xantia – „Jei jau neturi kuo rūpintis, tai galėjai šunį nusipirkt“.

Po poros savaičių prisiklausęs tikrų citroenistų pasakojimų :-), namie pradėjau savo Xantia gaidžiu vadint. Susipykom su žmona. Jai jau „toks bjaurus pavadinimas, tokiai mašinai“. Teko grįžt prie termino „Xantia“.

Na, o dabar (po trijų savaičių važinėjimo) esu totaliai patenkintas savo pirkiniu.
Tik su nerimu laukiu to visų minimo pusmečio („va tada ir žinosi ar Tu citrofanas :-)“ ) …

Toks tas mano vingiuotas kelias per vokiškų laužų džiungles į Citroën

AduX
2004 pavasaris

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *