Kaip aš įsigijau AX’ą arba kaip tapau Citroturėtoju
 

Taigi, vieną gūdžią 2000 metų pavasario, oi, atsiprašau, vasaros dieną ėmiau ir sumasčiau, kad man reikia nusipirkti avtamabilį. Negali gi žmogus visą gyvenimą su tėvų mašina važinėti… Tai va, pasidairęs po Vilniaus gatves ir nusipirkus laikraštuką “Alio reklama” pradėjau žiūrinėti į mašinyčiu kaineles. O kadangi kišenėje buvo tik apie 500 Jungtinių Amerikos Valstijų “žalių” (iš bėdos gal būčiau sukrapštęs ir visus 600), tai, patys suprantat, gi nei avdzi, kaip liaudyje sakoma, nei golpo įpirkt negalėjau, bo pacukai buvo labai užlenkę kainas… Ieškojau mažo, taupaus ir patvaraus automobiliuko! Išsirankiojus visokiausio plauko mažylių (pradedant zuzukiu (originale Suzuki Swift) ir baigiant tyloje rudyjančiais apeliukais (originale Opel Corsa) pradėjau skambinėti jujų savinykams ir tartis dėl apžiūros. Va čia, sakyčiau, yra rutinų rutina! Kiek visokiausių užkaborių išlandžiojau, kiek visokiausių benzo/dyzeliaus kolonėlių aplankiau… geriau nė neprisimint! Uf! Net šaltas prakaitas išmuša, kai prisimeni. Po visokiausių apžiūrų buvau jau nusprendęs pirkti 1982 metų (jaunesnių negalėjau “įkasti”) Hondą “kiviką” (kaip kokia tais mergiotė buvo išsireiškus), kadangi varikliukai buvo mažiausiai sudrožti iš visų apžiūrėtų mašinyčių. Be to, dar ir benzinuko nedaug jos rijo… bet tik va kėbulai tai jau buvo parūdyję kaip turi būt! 🙁 Taigi, nusprendžiau tadu paieškoti da ko nors indomaus! Vat netyčiom radau tokią atrakciją – Toyota Corolla! Ana buvo, berods, net 1986 metų! Į varikliukas žmoniškas, į skardos visai baiki buvo! Bet užsiprašė net 650 USD (tuomet dar litas su doleriu buvo 4:1). Būčiau tikrai nusipirkęs šitą dranduletą (pasiskolinęs pinigėlių), tačiau priekinės sėdynės apmušalai jau buvo taip nutrinti, kad net porolonas matėsi. Gal ir į tai būčiau užmerkęs akis, bet labai jau šustras bičiukas buvo pasitaikęs, tad nesutiko palaukti keletą dienelių! Atseit vakare jau buvo susitaręs su kitu pirkėju, kuris ten jam, berods, iškart siūlė be jokių diskusijų ir derėjimųsi duoti 630 USD. 🙁 Taigi, beliko tik važiuoti Utenos autoturgun! Bet kai nepavyko susitarti su tuo tojotos savinyku, tai su prieteliu da kažkaip atsitiktinai nusprendėm nulėkti ir in Gariūnus (čia Vilniuje, jei kas nežino 😉 )!
Tai va, tik įėjus į Gariūnų auto turgų atsivėrė neblogas vaizdelis! Buvo išrikiuoti visokiausio plauko avdzinių (A šeši), bimbalų (penktos-sepcintos klasės) ir keturakių Mercedes Benz’inų! Kainelės nuo 12 tūkstančių USD! ! ! Net akys išsprogo! Pirma mintis – ką aš čia veikiu su savo 500 dorelių! 🙂 Nu, bet jei jau nuvažiom, tai nusprendėm bent brungiomis mašinkomis pasigrožėt! Ėjom ėjom eilėm ir kai jau buvo beatsibodą spoksot į prabangias mašinas prasidėjo “pigesnių” mašinkų pasiūla (po 5 000 USD)! 🙂 Nu, nusprendėm dar ir šituos daiktus apžiūrėt. Ir vat čia tikriausiai buvo tas lemtingas sprendimas, atvedęs mani net į Citroen klubą!
Taigi, apžiūrinėjant tuos senus “daiktus” (po tų brungių mašinkų) vienoje eilėje žvilgsnis užkliuvo už tokio mažiuko mažiuko balto vabaliuko! Ženkliuką iš karto pažinau – Citroen! 🙂 Bet va modelio, tai tikrai nežinojau. 🙁 Kadangi buvo Citroenas, tai nutarėm neapsistoti įdėmesnei šito franzūziško auto apžiūrai, tačiau… tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, šitas vabaliukas buvo vienintelis visame auto turguje, kurio kaina neviršyjo 1 000 USD! 🙂 Taigi, vis tik grįžom apžiūrėti to aptamabyliaus! Tik įsėdus į mašiniuką kažkas suvirpėjo mano didelėj širdutėj! Po ilgėlesnės apžiūros ir duomenų (variklio kubatūros, stovio, važiuoklės, elektros ir t.t.) analizės jau visai net nebesinorėjo skirtis su tuo mašiniuku! 🙂 Kas man dar labai patiko, kad tai buvo 1984 metų mašiniukas (Citroen AX), kainavęs tik 490 USD! 🙂 Be to, nuplautas, nupoliruotas, net varikliukas išblizgintas buvo! Vienu žodžiu, buvo neblogai iščiustytas ir dar net nepradėjęs rudyti! 🙂 Kadangi mano prietelius guvus žmogėnas, tai, kol aš supausi vairuotojo sėdynėje, anas su pardavėju suderėjo naują kainą – 400 USD! Tiesiog kokia tai fantastika! Tadu kilo įtarimas, kad kažkas čia bus negerai! Ko čia tas taip pigiai parduoda tokią čiotką mašinką į da nuleist kainelę sutiko! Taigi, su pardavėju sutarėm susitikti vakare ir nuvaryti vabaliuką į Tuvlitą (techninių apžiūrų centrą). Sąlygos buvo tokios, kad jis moka už technikinę ir, jei mašiniukas ją praeina, tai aš grąžinu tuos pinigėlius jam bei varom forminti pirkimo-pardavimo sutarties. Pasiskambinėjau draugams, ką anys mano apie tokį aparotą! Ir ką jūs manot? Penktadalis jujų iš vis apie tokį daiktą nieko nėra girdėję. Žinojo, kad yra BX’as, pas kurį su alektra pastoviai bėdos, bei kad yra XM’as, kuris nežmoniškai kainuoja ir kuris “geria” žaliąjį skystį (čia LHM, kurie dar nežino). 😉
Taigi, vakaras! Gariūnai! Po oda laksto šiurpuliukai… ir štai, JIS atvažiuoja! Monstras toks, sakyčiau! 🙂 Apsimėtę keletu žodelių, nusprendžiame, kad AX’ą iki Tuvlitos vairuos mano prietelius, kadangi citropardavėjas buvo gerokai įkalęs alauz! Važiuodamas iš paskos visų kelią šypsojausi, bo neįsivaizdavau, kaip aš tilpsiu į tą “didingą automobilį”, jei jį nusipirksiu. 🙂 Kol laukėme eilėje gerokai išsišnekučiavom su auto pardavėju, nepamirštant pakalbėti ir apie torsjonus, ir tankus… Beje, pasirodo, auto pardavėjas buvo tautoje vadinamas “perekupas”! Taigi, jis iš hanso pirko du avdzi A keturi avtamabylius. Tai hansaz jam dar kaip suvenyrą padovanojo ir šitą Citroen’ą! 🙂 Bičas pagalvojo, gal žmonai patiks ir pasiėmė (tipiška lietuviška natūra – jei dovanoja, tai ir imk)! Jojo žmona, pralingavus porą mėnesių, nusprendė, kad avtamabylius per mažas ir jai reikia Lancia Delta (ne Turbo Integrale) mašinkos. Taigi, supykęs “perekupas” atvilko AX’ą turgun, kur aš jį ir aptikau! Oi, visai nukrypau nuo temos! Tai va, Tuvlitoje sumokėjo citro pardavinėtojas tuos 27 ar kiek ten tų litukų ir… prasidėjo techninė apžiūra! Tiesą sakant, tikrai netikėjau, kad tą automobilių aš vis tik pirksiu, bet kai technikinės nepraėjo tik todėl, kad prastai stabdė galinis ratas ir kad buvo kažkur “dingęs” galinio lango purkštukas, aš nusprendžiau pirkti šį vabaliuką! 🙂 Čia atsitiko da vienas, sakyčiau, stebuklas. Kai “perekupas” buvo bebaigęs tvarkyti formalumus, pastebėjom, kad AX’as tai ne ‘84 metų, o NET ’89-ų! ! ! “Alio reklamoje” tokių metų mašinkos be pusantro tūkstančio žalių būtum su žiburiu neradęs! “Perekupas” net pasimetė! Bet sąžiningas papuolė, tad už kiek suderėjom, už tiek ir pardavė, t.y. už 400 USD (1 600 litų)! 🙂 Tačiau už technikinę ir dokumentų forminimą iš karto neatsiskaitėm, kadangi jis neturėjo grąžos. Tada pasiūlė kitą dieną susitikti, kad aš atvežčiau jam šimtą litukų! Pasakiau, kad šimtas – truputuką per daug, bo gi technikinė ~27 litai plius ~ 45 litai už dakumentų forminimą, tai itogo išeina, grubiai skaičiuojant, tik ~70 litukų! Bet kai pažadėjo man dar už tuos pačius šimtą litukų atiduoti ir keturias žiemines Michelin padangas su ratlankiais, tai tikrai susigundžiau! Beje, ratus išsivežiau iš karto! 🙂 Kai susitikom kitą dieną, atidaviau jam tuos 100 litukų, tai žmogus (gal už sąžiningumą?) dar padovanojo ir rusišką AX remonto knygelę, hanso nupirktą paskirstymo ir variklio dirželius bei atsuktuvą! 😉 Va čia galėčiau savo pasakojimą ir užbaigti, bet nebūčiau aš Mario, jei dar truputuką nepridėčiau “viršaus”… 🙂 🙂 🙂
Taigi, nusipirkt nusipirkau, ale liko “dabaigti praveidinėti” technikinę! Pirmiausia, ką aš padariau, tai nulėkiau į VEHO! Sakau va nusipirkau tokį stebuklą, bet nepraėjau technikinės, nes tas ir tas neveikia! Vehininkas pasiūlė detalių! Stabdžių kaladėlių atsisakiau, bo žinojau kur gausiu pigiau, bet va originalų galinio stiklo apiplovimo purkštuką tai nusipirkau! “Net” 18 litų sumokėjau! 😉 Grįžęs namo susitvarkiau tą purkštuką. Pasirodo, reikėjo tik jį sujungti su šlangele ir priklijuoti prie kėbulo. 🙂 Taigi, tada liko tik stabdžius susitvarkyti. Belforte nusipirkau galinių stabdžių kaladėlių komplektą už 45 litus ir nuvariau pas pažystamus, kad pakeistų. Sumokėjęs dvidešimt litų už pakeitimą tiesiu taikymu nulėkiau vėl į Tuvlitą! Ir ką? Aišku, kad sėkmingai praėjo! 🙂 🙂 🙂 🙂 🙂 Čia jau savo istoriją “Kaip aš įsigijau AX’ą arba kaip tapau citroturėtoju” ir baigsiu, pridurdamas, kad kaip lietuvių liaudies pasakose pabaigai yra sakoma – ir jie, t.y. aš ir mano AX’as, toliau laimingai ir ilgai gyveno…

Mario
🙂

P.S.: rašinukas baigtas du tūkstančiai trečiųjų metų gūdžiai gilios žiemos vasario mėnesio apsiniaukusią nioliktą dieną.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *