Citroligonio prisiminimai
 

Pirmasis Citroenas – Citroen DS 21 Pallas buvo pirktas gūdžiais 1984 metais, kai šiaip Lietuvoje niekas labai tų vakarietiškų markių dar ir nežinojo. Jis buvo pirktas iš vieno jūreivio Liepojoje. Kodėl Citroenas? A velnias žino, seniai tai buvo – visa Žemė tada dar buvo apžėlusi plaukais :o). Tuo metu ne tik kad niekas nežinojo kas tai yra Citroenas, bet ir apskritai tik labai nedaugelis buvo susidūrę su vakarietiškais automobiliais. Pavažinėjus apie 1 metus pradėjo lysti pirmieji “bugai” – trūkęs variklio blokas, dingo kompresija, pradėjo trūkinėti hidrosistemos vamzdeliai. Teko pradėti gilintis į konstrukcines Citroen vingrybes ir burti kažką apie artėjantį kapitalų remontą. Išsiaiškinus kas prie ko, tapo aišku, kad viskas žymiai paprasčiau nei kokiam “Žiguly”, “Moskvičiuj” ar “Volgoj” (konstrukciniame lymenyje). Tačiau su originaliomis dalimis buvo labai striuka – teko suktis su tuo kas buvo po ranka. Visa stūmoklinė grupė buvo įdėta nuo 24-os “Volgos”, įvairios gumytės, riebokšliai buvo “kepami” namie, išsitekinus atitinkamas formas, variklio alyva, savaime suprantama, tik “sovietinė”, vietoj LHM’o – “veretionka” iš ZIL’o vairo stiprintuvo, žvakės – “Moskvičinės”, stabdžių kaladėlės taip pat buvo daromos pačio jėgomis iš KAMAZ, MAZ stabdžių antdėklų. Vieną sykį dalyvaujant vestuvėse užsikirto greičių dėžės sinchronizatoriai – gedimas buvo pašalintas per 20 minučių, net vestuvinių švarkų nenusivilkus (atidarius greičių dėžę, o ne pats gedimas dingo :o))). Šiandien, gerai pagalvojus visa tai verčia už galvos susiimti. Na ir ką – vistiek DS’as visiems kėlė susižavėjimą savo komfortabilumu ir pakabos minkštumu. Sustojus kur mieste būdavo problematiška išlipti – iškarto DS’ą apspisdavo minios žioplių. Ir taip šis “veteranas” buvo eksploatuojamas diena iš dienos apie devynerius metus. Dabar ši “nusipelniusi” mašina stovi restauracijoje Klaipėdoje, pas mano tėvus. Šiuo metu yra originaliai atstatytas variklis, važiuoklė ir rėmas. Liko kėbuliniai darbai, paruošimas dažymui ir dažymas. Na o po to jau kosmetinis dailinimas.
Apie 1990 – 1993 metus trumpą laiką turėjau vieną CX’ą 2,2 (?) įpurškimas, biturbo, vieną Visa ir keletą GSA. Nieko daug apie tas mašinas pasakyti negaliu, nes labai trumpai teeksploatavau. Kažkaip neužsilaikė jos pas mane :o(
Sekantis mano kolekcijos egzempliorius – Citroen BX Evasion, 1,9l dyzelius. Kodėl buvo pirktas? Ogi todėl, kad jau su tėvuku laaabai stipriai sergame “citroenlige” – užsikrėteme nuo DS’o. BX’as buvo nupirktas palyginti neseniai – 1997 metų lapkritį. Reikėjo talpios mašinos – universalo, ir kad būtų dyzelis. Todėl ir buvo pasirinktas šis variantas. Truputį pavažinėjus pasimatė, ką jam reikia keisti ir daryti – sferos, užpakalinių šakių guoliai, viena šakė, trauklių antgaliai, šarnyrai ir pan. Iki šios dienos į remontus sukišta 4719,30 LTL. Bet mašina dabar daugmaž tvarkinga. Prieš porą metų brolis buvo BX’ą pasiskolinęs pavažinėti Vokietijoje. Ten nutiko toks bajeris: važiuojant autobanu kalnuotoje vietovėje trūko apatinė radiatoriaus žarna. Bet sustoti niekaip nebuvo galima, todėl dar važiavo keletą km iki sustojimo vietos, degant ir mirksint visoms panelės lemputėms. Kadangi remontuoti servise Vokietijoje atronominės kainos, tai tvarkė broliukas savo jėgomis. Išardžius variklį buvo pastebėti tokie defektai: susikraipiusi galvutė, pamėlynavę stūmokliai, užvilkti žiedai. Galva buvo prišlifuota ant paprastos lentos priklijavus švitrinio popieriaus gabalą, paprastu peiliu bevalant žiedus, vienas tepalinis žiedas sulūžo – tai sąvartyne buvo rastas kažkoks naudotas nuo lyg ir BMW, taip pat sąvartyne buvo nupirkta ir kita žarna. Po tokio “remonto” viskas buvo surinkta ir kol kas mašina važiuoja iki šiol. Kuro sąnaudos ~7,5l/100km, jau kelinta žiema kuriasi be problemų, nors akumuliatorius jau nudusęs – atlaiko tik vieną užvedimą, jei reikia bandyti antrą kartą – viskas, nebesuka. Po šio karto akivaizdžiai įsitikinau, kad mitas apie Citroen/Peugeot dyzelių neužmušamumą tikrai nėra perdėtas. Šiaip tai labai šauni mašinikė, aš dažnai važinėju į visokias žvejybas, po miškus, pievas – eina kaip tankas, praeinamumas beveik kaip pas džipą :o).
Na ir pats “šviežiausias” pirkinys – XM’as. Kainavo jis man 100 USD :o). O istorija buvo tokia: turėjau aš tokią Mazda 929, absoliučiai be jokių “navrotų” ir “pribumbasų”, su daužtu priekiu, kuri niekam absoliučiai nieko nekainavo. Tris metus gulėjo numesta patvory. Ir sugalvojau aš jos atsikratyti. Pardavinėti be šansų, geriausiu atveju šrotas siųlė 300 “žalių”, bet ir tai tik tada, kai išpardavinės dalis. Todėl daviau tokį skelbimą: keičiu Mazdą į Citroeną. Tikėjausi kokio padrožto BX’o, mažesnė viltis buvo, kad kas nors pasiūlys kokį CX’ą. Apie XM’ą net ir pagalvoti nedrįsau, o jei ir tikėjausi tokio, tai tik su kokiu užkalusiu varikliu ar po avarijos. Vieną savaitgalį buvo pas mane atvažiavęs brolis, gana “audringai” praleidome išeigines ir pirmadienį visas “kreivas” išėjau į darbą. Tik chop skambutis į mobilką:
– Ar keičiat Mazdą?
– Taip.
– O XM’as tiks?
Pradėjau “laužytis”:
– Nuuu, nežyyynau, reikia pažiūrėti…
– Tai mes galime tuoj pat privažiuoti. Kur atvažiuoti?
Paaiškinau, kur randuosi, ir išėjau pasitikinėti. Akurat, žiū atvažiuoja skustagalviai su baltu XM’u. Sustojome aikštelėje apžiūrėti kas prie ko. Buvo pastebėti tokie negerumai: truputį muštas į užpakalį (nesutvarkyta iki šiol), nutrūkęs vandens pompos dirželis, na ir aišku viduje dulkių sočiai. Šiaip patiko – originali Clarion aparatūra, oda, kondiške, pilna elektra, automatas, variklis 3,0 l. stoviu ir galvoju, negi jie iš tikro sutiks keistis? Ir įdomu kiek primokėti paprašys, geriausiu atveju? Tada vienas iš jų sako:
– Na, ką? Keičiamės?
– Dabar? – klausiu.
– Tuoj pat. – sako.
– O tai kas taip dega? – klausiu.
– Oi, tu supranti, biznis toks, kad reikia pastoviai ant ratų buti, ir dabar žiauriai dega, o čia matai – dirželį reikia keisti, žiauriai nėra laiko. Buvom į “Veho” nuvažiavę, tai greit negali patvarkyti, reikia laukti eilės.
Vienu žodžiu sutarėme, kad keičiamės tuoj pat, sumokėjau aš jiems 100 USD, persikrovėm daiktus iš vienos mašinos į kitą, aš jiems Mazdos dokumentus ir raktelius į rankas, jie man Citroeno ir “čiau”. Apsikeičiau, bet nieko vistiek dar tą dieną nieko “nesaabražalinau” – audringo savaitgalio rezultatas. Atsigavęs sekančią dieną pradėjau nuodugniau aiškintis, kame čia iš tikrųjų šaknys pakastos. Ir padariau tokią išvadą: čiuvakai įsigijo “krūtą” “tačką” – su visais “navarotais”, mataras galingas, vienu žodžiu galvojo pakaifuoti. Tačiau trūko dirželis. Na, aišku, važiuoja į “Veho”. Ten ją, matyt, apžiūrėjo ir tarė savo verdiktą: kondicionieriaus siurbliui “amen”, trauklių angaliai ir šarnyrai taip pat “parėję”, priekinis dešinės pusės sailenblokas taip pat “kaput”, LHM’ą leidžia vairo kolonėlė, o ji neremontuojama ir nauja kainuoja 1600 LTL be PVM, plius darbas, plius tas anas ir bla, bla, bla. Matyt išgirdus tokias “geras” naujienas čiuvakai ir nusprendė jos kuo greičiau atsikratyti bet kokia kaina:o). O mumi toks variantas kaip tik “kstati”. Tai va, ir pradėjau aš tą XM’ą atstatinėti: pirmiausia priregistravau, per pažintis aišku, nes juk tech.apžiūros niekas nebūtų šiaip davęs, po to nupirkau ir pakeičiau kondiškės siurblį ir dirželį, tuo pačiu variklio alyvą ir filtrus. Su kondicionieriaus siurbliu dar toks bajeris buvo: jei tą siurblį perki XM‘ui – kaina ~700 LT, o jei Volvo 7XX – 260 Lt. Tai aišku, kad aš nupirkau Volvai :o))) keista pardavėjų logika, kažkaip dar neteko girdėti apie parduodamas, pvz., padangas Volkswagenams, Audi, Mersams, BMW ar Citroenams. Tada pradėjau domėtis vairo kolonėlėmis. Pasirodo neremontuojamos. Niekada XM’e iki tol net sėdėjęs nebuvau, girdėjau tik, kad juose baisiai prikimšta yra visko ir remontuoti pačiam neįmanoma. Na tai aš iki tam tikro laiko ir tikėjau tom “basnėm”. Kai pamačiau kad “papigiai” susiremontuoti kolonėlės nepavyks, o ~2000 LTL labai nenorėjau išleisti, tai nuvažiavau į Klaipėdą pas tėvus remontuotis pats. Na ir ką jūs manote, protingieji kurmiai, ką aš pamačiau ir kokias išvadas padariau išsiardęs visą šį reikalą? Ogi nudžiugau baisiausiai – pasirodo XM’as dar yra tikrasis Citroenas!!! Genialusis Citroenų paprastumas jame dar išlaikytas!!! Na aišku, aš nesigilinu į elektronikos vingrybes, bet esu giliai įsitikinęs, kad rimtam “elektronščikui” žinančiam šių sistemu veikimo principą, taip pat remontuoti nebūtų ką veikti. Tai grįžtam prie vairo kolonėlės. Dabar jau turėdamas patirties, galiu pasakyti, kad minėtas remontas trunka ~ 2 valandas, su išėmimu/pastatymu, detalės man kainavo 15 LTL plius butelis samagono tekintojui. Vienu žodžiu Citroenų, bent jau iki XM’ų imtinai, remontas – juokų darbas. Na aišku, yra tam tikrų problemėlių dėl priėjimo, tačiau tik pirmam kartui. Ir jei kas nori pasakyti, kad yra priešingai – tegul meta į mane akmenį, ne, geriau 100 LTL kupiūrą :o).
Dabar pakalbėkime, kodėl man patinka Citroenai. Šia liga susirgau dar nuo DS’o. Mane sužavėjo komfortabilumas ir netradicinė pakaba. Hidraulinė pakaba leidžia labiau pritaikyti Citroeną įvairioms situacijoms. Pavyzdžiui, iškylaujant, važiuojant blogais keliais, apvažiuojant įvairias kliūtis. Vieną sykį su savo BX’u apturėjau beveik anekdotišką situaciją. Reikėjo man kartą išvažiuoti iš vieno “kamščio”. Už manęs stovėjo viena moteriškė su MB190. Išlipęs aš jos paprašiau, kad truputį duotų atgal, nes aš noriu išvažiuoti per šaligatvį. Ji pasitraukė. O toje vietoje bordiūras buvo gana aukštas, normali mašina turbūt nelabai užvažiuotų, ko nors nesulankščius. Tai aš pakėliau savo BX’iuką į aukščiausią padėtį ir iš lėto užropojau ant šaligatvio. Pradėjau nuleidinėti BX’ą į normalią padėtį, žiūriu – atbėga ta moteriškaitė. Aš atsidarau duris, klausiu: – Kokia bėda? O ji man: – Klausyk, padaryk ir man taip, nes man jau irgi nusibodo tame “kamštyje” stovėti. Tai, va, kuo ne anekdotas?
Kai susidūriau su Citroenų remontais, supratau dar ir tai, kad jie be galo paprastos konstrucijos, lengvai remontuojami ir patikimi. Kaip žinia, paprastume glūdi genialumas. O mitas apie Citroenų remonto problemas ir tėra tik mitas. Aš galiu palyginti su žmonos Golfu. Bet kurio iš mano turimų Citroenų ir Golfo techninio aptarnavimo išlaidos metų bėgyje yra beveik vienodos. Įvairūs servisai, remontuojantys Citroenus papračiausiai naudojasi situacija, ir žiauriai užkėlė kainas. Kada nors situacija turėtų pasikeisti. Pavyzdžiui, Vokietijoje servisuose kainos nelabai skiriasi. Čia matau plačius neartus dirvonus “Citrinos” klubui.
Nuo Citroenu aš kaifuoju. Nieko negaliu pasakyti apie naujesnius modelius – ZX, Xantia, Xsara, C5 – neteko susidurti, bet senesnieji tai jėga. Pagal galimybes stengsiuosi, kad visos mano mašinos ateityje būtų tik Citroenai. Dar turiu tokių minčių įsigyti CX, 2CV, GSA, Visa modelius, tačiau neaišku, kada aš šias savo svajones galėsiu įgyvendinti.
Mano asociacijos su Citroen:
– Komfortas;
– Ekonomiškumas;
– Patikimumas;
– Konstrukcijos paprastumas;
– Aptarnavimo paprastumas;
– Išskirtinė išvaizda.
Patarimai svajojantiems apie Citroen:
Pirmiausia nebijokite – ne toks velnias baisus, kaip apie jį pasakoja. Didžioji dalis Citroenų problemų tėra tik mitas. Jei norite visada turėti tvarkingą mašiną, būkite pasiruošę pradinėms investicijoms, ypač jei mašina “Lietuvoje neeksploatuota”. Jei Citroenas kažkiek metų jau eksploatuotas Lietuvoje, didelė tikimybė, kad daug problemų gali būti pašalintos. Bet kokiu atveju “injekcija” bus reikalinga – idelūs Citroenai gali būti tik pas citroenfanatikus, ir jie kaip taisyklė nalabai yra pardavinėjami. Jei patys jaučiatės silpni Citroenuose, būtinai kreipkitės į žmones, suprantančius apie Citroen, jokiu būdu ne į kokį nors “dėdę Vasią”, nes čia daug kas kitaip :o). Nieko negaliu sugalvoti, kodėl reikėtų nepirkti Citroeno… Tai tiek šiam kartui.
Žmonija dar nesugalvojo vaistų nuo “citroenligės” ir, tikiuosi, niekada nesugalvos…

2001 metų gruodis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *