Feed on
Posts
Comments
«
»

Rytinis stresas pagreitina prabudimą

Geg 19th, 2009 by

Šįryt išsiruošiu myliman darbelin. Kontrolinis kišenių patikrinimas: piniginė – yra, Kibiruxo rakteliai – yra, namų raktai – yra, mobiliakas – ooops, nėra 🙁 Prašau savo brangiausios, kurią turėsiu pavėžėt jos darbelin, paskambinti man, kad būtų galima identifikuoti mobliako dispoziciją. Ji paima telefoną ant šniūrelio, susuka naumerį – tyla namuose. Na, viskas aišku – palikau vakar darbelyje, važiuojam. Nuvežu brangiausiąją į jos darbą, nuvarau pas save, atlieku paiešką. Nu nėra, kad tave kur! Paskambinu iš darbinio telefono – kapų tyla palink, bet ragelyje girdėti, kad mano džiaugsmas dar gyvas. Paskutinė viltis – per stebuklą iššokęs iš kišenės, kažkur užkrito awtamabilyje. Išvarau laukan, paprašau bendradarbio man paskambinti. Tylu Kibiruxe, nors tu ką… Hmmm, galutinai prabundu, nes padėtis tampa porimtė. Taigi, kaip ir aišku – pasėjom linelį ant pylimo mabiliaką bala žino kur, reikia blokuoti, kad sąskaitos nepripumpuotų. Išgeriu darbe kavą, permąstau, kad vistik galimas variantas, kad namie jis kažkur užkrito tarp sofos atkaltės ir sėdynės, užspausdamas Mute mygtuką ir todėl tylėjo. Minam namo paskutinei paieškai. Bevažiuojant prisimenu – taigi vakar vežiau skalbyklon skalbinius didžiuliame maiše, tai kai lenkiausi jo paimti, ko gero išsprūdo iš kišenės ir įkrito. Jooo, reika nuvaryt ir skalbyklon, bet kol kas namų krata. Apžiūriu visas įmanomas ir ne visai vietas – nulis sveikų tiek pat dešimtųjų. Tiek to, pabandysim paskutinį ir lemiamą kartą paskambinti iš šniūrelinio telefono. Susuku numerį ir – YES! SKAMBA! Pasirodo, vakar pasidėjau jį ant dėžutės, o dėžutę nukėliau ant grindų ir pastūmiau kampan 😀 Taigi, paieška skalbykloje buvo atšaukta ir laimingas parmyniau myliman darbelin.
Kokia iš viso to moralė? Nagi ryte mano brangausiajai reikėjo paskambinti teisingu numeriu, būčiau streso mažiau apturėjęs. Bet užtai nebūčiau galutinai prabudęs 😀

Posted in kasdienybės

10 Responses to “Rytinis stresas pagreitina prabudimą”

  1. benamis parašė:
    2009/05/19 13:41

    Labai smagus rašinėlis apie dalykus, kurie ačiū dievui gerai baigiasi. 🙂

  2. MariukasM parašė:
    2009/05/19 14:03

    Kadangi viskas gerai baigėsi, tai galima sakyti, kad istorija pralinksmino 🙂

  3. grumlinas parašė:
    2009/05/19 15:29

    Tai vat ir man galų gale linksma buvo 🙂

  4. cgedas parašė:
    2009/05/19 17:54

    Puikiai! Ir dar su moralu:)

  5. rasa2 parašė:
    2009/05/19 18:09

    o moralas toks…. skleroze ….

  6. grumlinas parašė:
    2009/05/19 18:10

    -› rasa2 – kai kam moralas gali šonu išeiti 😉

  7. liuka parašė:
    2009/05/19 22:00

    panasiai man buvo.tik su raktais.skambina zmona man .pasterusiu balsu sako-ar negaleciau gryzdamas is darbo pravaziuot pro kauko laiptu rajona-pamete rusio raktus beveziodama sunu.tiksliai prisimena kad tik tada lindo i kisenes pirstiniu pasiimt.
    nuvaziuoju issukuoju visa marsruta.nieko.griztu namo.nupasakoja kur ejo issukuoju visa namai-namai marsruta.nieko.jau galvojam kaip cia sia problema issprest(nes kaimynai l.neatlaidus ir paranojikai).tik skambutisi duris -atidarau,kaimynas tiesia raktus ir sypsosi.pasirodo is skubejimo zmona juos paliko rusio duru spynoje….
    visi zinote ta jausma kai stresas atslugsta;-)

  8. grumlinas parašė:
    2009/05/19 22:14

    -› liuka – tsakant, adrenalinčiko injekciją gavot 😀

  9. Eugenijus parašė:
    2009/05/20 21:59

    Oi tos moterys:D

  10. grumlinas parašė:
    2009/05/20 22:12

    -› Eugenijus – na ir ką tu joms padarysi… 😉