Išsimiegoję, pusryčiaudami aptarėme, ką gi veiksime toliau. Be abejo, reikėjo aplankyti patį miestą, moteriškės norėjo apsišopinti (ypač vietinių krepšių, pintų iš dažytų palmių lapų), o pagal kelionių vadovą mūsų laukė keletas vietos įžymybių. Be to, turėjome planų susiorganizuoti ekskursiją po Baltąją dykumą, aplankant karšto ir šalto vandens šaltinius bei kelių miljonų metų senumo suakmenėjusias iškasenas. Pasidomėjome tokios eksursijos kaina viešbutyje – nuo žmogaus po 250LE (125LT), nutarėme, kad mieste rasime ką nors pigiau.
Apie pačią oazę šiek tiek info angliškai, lietuviškai, rusiškai. Yra netgi vietinių paruoštas puslapis angliškai.
Peržiūrai vėlgi atrinkau kažkiek fotkių, visas galima peržiūrėti galerijoje.
Kai mus vakare vienas iš vietinių gyventojų, kurį per draugų pažįstamų bičiulius susirado žentas, nuvedė mus į viešbutį, nelabai kuo sugebėjome pasigrožėti – išsirinkome kambarius, apsimokėjome nakvynę dviem naktims, pavakarieniavome ir nėrėme miegoti, nes iš po kelionės labai pavargome. Ryte per pusryčius dar kartą aptarėme, kas gi čia yra lankytino ir įdomaus. Kadangi žentas per pusryčius dar vis knapsėjo nosimi, nutarėme jį palikti dar kažkiek pamiegoti, o trise išsirengėme pavambrinėti po miestą. Miestas labai tradicinis tiek architektūros, tiek žmonių atžvilgiu. Moterys iš viso praktiškai nesirodo gatvėje, nebent, pilnai apsigaubusios kūną ir tik vyrų lydimos, atvyksta apsipirkti. Jų gyvenimas – namų tvarkymas, vaikų auginimas, maisto gaminimas, suvenyrų gamyba.
Oazėje kaip niekur kitur daug asilų transporto 😉
Pats pagrindinis oazės miestelis vadinamas Šali (Shali), jame gyvena ~7000 gyventojų (visoje oazėje ~23000). Kadaise jis stovėjo ant kalvos, bet didžiulės liūtys 1926 metais sugriovė daugumą namų, pastatytų iš nedegintų molio plytų, tad dabar ant kalvos stūkso tik griuvėsiai, o žmonės įsikūrę kalvos papėdėje ir aplink kalvą.
Pasivaikščiojome po kalvos papėdėje esančių namų kvartalus, apžiūrėjome vietinį gyvenimą iš arčiau. Kažkiek džiaugėmės, kad su mumis nėra žento, nes jis labai rūpinais mūsų saugumu ir greičiausiai būtų neleidęs mums ten slampinėti. Išėję į centrinę miestelio aišktę, pasižvalgėme po parduotuves, moteriškės pabandė apisžiūrėti, ką čia nusipirkti ir kokios kainos. Įdomus dalykas – jei visame Egipte dėl kainų galima derėtis, tai čia vietiniai nelabai derasi (yra toks nerašytas susitarimas), tačiau yra dvi kainos – vietiniams ir turistams. Kadangi dukra kalba arabiškai, tai mums taikė vietinų kainas 😉
Kol moteriškės blaškėsi po parduotuves, aš pafotkinau vietinio gyvenimo fragmentų (žr. galerijoje), kadangi retai taip išeina stovėti ir stebėti turistų dar mažai užterštą aplinką. Įdomu tai, kad vietiniai beduinai turi savo raštą.
Grįžtant atgal, sustojome prie vienos suvenyrų parduotuvės, kur labai smagiai pabendravome su jos savininku. Nusipirkau labai įdomų beduinišką peilį už „vietinę“ kainą, moteriškės prisipirko krepšių ir papuošalų. Su kraustuvėlės savininku sutarėme, kad jis suves žentą su firmos, organizuojančios ekskursijas po dykumą, savininku, kad mums sudaryti individualų planą. Be to, krautuvėlės savininkas apsiėmė mums apiforminti leidimus išvažiuoti į dykumą, kadangi nuo čia iki Libijos sienos vos keli kilometrai. Vienžod, mokant bendrauti, labai nesunku su vietiniais susikurti gerus santykius.
Grįžus į viešbutį, krito į akis, kad (beveik) visos katės čia ryžos – gal kokia apsauginė spalva? Kadangi kelionių vadove buvo parašyta, jog šis viešbutis turi maudymosi baseiną su vandeniu iš šaltinio (oazėje ~500 šaltinių), pasižadinome žentą ir leidomės to baseino ieškoti, kol radome – su puikiu žalsvu ir visai nešaltu vandeniu.
Kadangi žentas jau buvo pailsėjęs, nutarėme pradėti vietinių įžymybių apžiūrą, pradedant nuo sūriojo ežero. Ten ir nuvažiavome.
Apsižvalgę ir pasivažinėją palei sūrųjį ežerą, pasukome link kitos įžymybės – Amono šventyklos griuvėsių. Šiaip tai ten tėra sudėliotas iš gabalų vienos sienos fragmentas, daugybė nuolaužų ir pamatų, kur tebevyksta kasinėjimai.
Dar viena lankytina vieta – Kleopatros baseinas, kur ji neva maudydavosi. Aišku, bobučių pasakos, tačiau vieta labai graži – apvalus labai gilus baseinas su žaliu vandeniu, kuriame galima maudytis (kaip sykis tuo metu ten maudėsi krūva prancūzų, kurie kelias dienas džipais važinėjasi po dykumą). Čia pirmą sykį Siwoje pamačiau turizmo policiją – jie čia terorizmo aiškiai nebijo 😉
Kadangi jau buvo pietų metas, o prie Kleopatros basein kaip sykis buvo užkandinė, tai užlipome į antrą aukštą pailsėti nuo įspūdžių ir pavalgyti.
Kas Egipte man patinka – tai arbata ir šviežiai spaustos sultys. Smagu, belaukiant patiekalų, gurkšnoti gėrimus ir stebėti gyvenimą aplinkui. Štai, pavyzdžiui, apžiūrėti Kleopatros tvenkinio taksi atvyko pasiturinčių arabų šeimyna – vieni vyrai, apsirengę tradicinėmis galabėjomis (tarsi chalatais), ir netgiu vaikiukas su galabėja. Galabėjos iš geros medžiagos, gražiai pasiūtos – pasiturintys arabai, vienok. Arba – iš tvenkinio išlipo beismaudantys prancūzai, o tvenkinyje jau prikritę visokių lapų ir žiedlapių. Iš karto patarnautojas mėlynu kombinezonu į vandenį merkia specialų padargą, kuriuo sumeškerioja visas šiukšles, kad baseinas būtų vėl švarus.
Žentas mums užsakė sumuštinių. O kaip kitaip versi žodį „sandwich“? Na ir atnešė mums egiptietišką variantą – toksai super-kibinas su puse viščiuko krūtinėlės ir daržovių sauja viduje. Vieno užteko užkąsti dviems – pietų nelabai norėjome, nes pusryčių valgėme už du 🙂 Aišku, bevalgant prisistatė turistų išlepintos prašeikos katės – (beveik) visos ryžos. Pavalgius buvo beveik galima užkąsti šviežiomis datulėmis tiesiog nuo palmės, tik truputį nepatogu buvo.
Tarp kitko – vienas datulių derlius dar net nelabai baigtas skinti, o palmės jau vėl žydi.
Pavalgę susiruošėme važiuoti toliau, tačiau neištvėriau nenufotografavęs džiūstančių maudymosi kostiumų po užrašu „Amatininkų darbai“ 😉 O važiavome į Orakulo šventyklą, kur pagal padavimą savo lemties klausėsi Aleksandras Makedonietis.
Orakulo šventykla įsikūrusi ant kalvos, kuri vėliau buvo aptverta molio sienomis ir patapo tvirtove. Tvirtovės įspūdingi griuvėsiai verti gero „pašaudymo“ iš fotoaparato, o vaizdai nuo kalvos viršaus – nuostabūs. Tvirtovėje įrengtas gilus šulinys. Bežioplinėdami susitikome mūsų jau matytų arabų „delegaciją“
Apžiūrėję Orakulo šventyklą, parvažiavome miestelin. Per tą laiką kambariai buvo sutvarkyti ir, kas labai nustebino, viešbučio patarnautojai nepaėmė matromoje vietoje paliktų 5LE – taip jau priklauso – kiek * turi viešbutis, tiek Egipto svarų dera palikti už kambario tvarkymą. Nebent esi skūpas kaip Skrudžas Makdakas 😉 Mano brangiausioji pafotografavo vietinių dailininkų ir amatininkų darbus, kuriais išpuošti viešbučio kambariai, paskui apturėjome pasimaudymą viešbučio baseine. Kadangi viešbutis dieną praktiškai tuščias – turistai ekskursauja, tai visas baseinas buvo mūsų. Vanduo, nors ir iš šaltinio, tačiau šiltesnis, nei mūsų Baltijos jūroje rugpjūčio pabaigoje. Vėliau visi apturėjome laisvą programą: moteriškės išmynė miestan šopintis, žentas numynė tartis dėl rytojaus eksursijos dykumon, o aš pasivaikščiojau po viešbučio teritoriją, fotografuodamas jo užkaborius. Viešbutį, aptvertą tvora, sudaro daugybė vieno ir dviejų aukštų pastatų-pastatėlių, kuriuose įsikūrę įvairaus lygio kambariai ir apartamentai. Visur palmės ir gėlės, švaru ir tvarkinga. Fotkės, jei kas domisi – galerijoje.
Suvestinė dienos fotogalerija
