Grumlino palėpė

Diena buvo ilga ir sunki – per 16 valandų nuvažiavome 1200km, pakeliui sustodami tik tris kartus pailsėti ir pavalgyti. Turiu pasakyti, kad žentas vairuoja gerai, bet Lietuvoje jo važiavimo stilius dėl nardymo, užkišimo ir pypinimo nelabai pritaptų 😉
Peržiūrai atrinkau kažkiek fotkių, visas galima peržiūrėti galerijoje.

Kadangi laukė tikrai ilgas kelias, buvo numatyta išvažiuoti naktį, kol kelias Hurgada-Kairas nelabai apkrautas, o ir policija dar nėra pastačiusi savo greičio matuoklių, t.y. galima mauti kiek awto traukia. Bet prieš tai atšventėme mano gimtadienį – kaip priklauso, su tortu ir mikro-fejerverku (nes Egipte fejerverkai yra uždrausti dėl saugumo – nei tai egiptiečiai išsisprogdintų juos beleisdami, nei tai antiteroristinė kova čia kalta).

Į kelionę išsiruošėme kiniečių gamybos automobiliu – firmos Brilliance modelis Galena su 2.0 benzininiu varikliu ir automatine 4 pavarų dėže. Man tai pirmoji pažintis su kinietiškais lengvaisiais automobiliais (autobusais jau teko važinėti). Na ką, BMW 5 klasės tipo, tik va vidus tai toks plastmasinis, dideliu greičiu langai švilpia. Šiaip eina neblogai, žentas užlenkė spidometrą iki ribos (240km/val).

Kaip jau minėjau, išvažiavome naktį, kad kiek galima daugiau nuvažiuoti tuščiais keliais iš Hurgados į Kairą. Taip ir buvo, mynėme, kiek tilpo, beveik tuščia autostrada, tik vienoje vietoje užmigęs arabas pradėjo savo sunkvežimuku kreivuliuoti po kelią, teko daryti avarinį stabdymą. Taip varydami, privažiavome pakelės užeigą, kur stoja tik vietiniai vairuotojai, todėl ji bent perpus pigesnė, nei ten, kur stoja turistai 😉 Kol pavalgėme ir išgėrėme arbatos, nes kavos vietiniai darytim nemoka, vienintelis dalykas, kurį verta užsisakyti – kapučino, kurį daro iš pusfabrikačių ir sugadinti nesugeba. O va arbata jų tai skani, tiok cukraus deda beprotiškai daug. Bet jei mato, kad nevietinis – nededa, o atneša cukrinę. Bevalgant prasidėjo saulėtekis, tačiau rytas buvo ganėtinai vėsus, net susitraukėme.

Pasistiprinę numynėme toliau. Kadangi išaušo, buvo galima pasižvalgyti po dykumą, kuri čia kiek kitokia, nei važiuojant Kenos kryptimi. Pakelėje kai kur išsimėtę kurortai – kai kada poros aukštų pastatų ar vilų kompleksai, kai kada milžiniški viešbučiai. Čia, nutaikęs ilgą lygų ir tuščią kelio gabalą, žentas man pademonstravo, ką gali kinų avtropromo stebuklas. Mano brangiausioji, tuo metu prabudusi ant užpakalinės sėdynės, žado netekusi su siaubu stebėjo dviejų durnių džiaugsmą 😉 Galiu pasakyti tik tiek, kad daugiau tokių triukų nebandėme, greitis neviršijo 160-180km/val, ir tai tik gerose atkarpose.

Prizvimbus Kairą, įsivėlėme į jo rytinius kamščius, kur vienoje košėje ir lengvieji automobiliai, ir turistų autobusai, ir sunkvežimiai, ir asilais kinkyti vežimai, o tarp eilių nardo motociklininkai. Net kupranugariais vykstantys į savo darbą prie piramidžių arabai pasitaiko. Vienžod, awto-beprotnamis, galintis išvaryti iš proto kokį vokietį ar estą 😉

Pasukdami kelio link Aleksandrijos link, per Kairo smogą pastebėjome vieną iš Gizos piramidžių. Gizos todėl, kad nors Kairas daugeliui asocijuojasi su piramidėmis, didžiosios pirmaidės iš tikrųjų yra Gizoje, kur net automobilių registracija skirtinga nuo Kairo 😉 Be abejo piramidžių primėtytas pilnas Egiptas. Ir, jau išvažiuojant iš Kairo, kelio dešinėje yra didžiulis autolaužynas, kuriame klasikinių automobilių mėgėjai turbūt rastų ne vieną dream-car. Tuo tarpu tuos awto, iš kurių rakinėjamos detalės, pamažu užpila smėliu, kad paruošti aikštelę statyboms (ir neklauskite manęs, kas per statybos ant tokio pagrindo – nežinau!)

Kalbant apie egiptiečių važiavimą, tai mūsų kelių „šustriakai“ dar nėra pats baisiausias variantas. Egiptiečiai važiuoja ir greitai, ir baisiai. Jų važiavimo stilius autostradoje iš keleivio reikalauja tvirtų nervų – varoma visu greičiu pirmyn, priartėjus prie automobilio priekyje, pablyksima tolimomis šviesomis, kad jis nesugalvotų kokių nors manevrų, pyptelima, kad užtvirtinti sandėrį, o pralenkiant pyptelima dar kartą tipo „ačiū“. Įtampa didžiulė, didžiulės fūros ar cistenos ramiai mina trečiąja autostrados eile. Tačiau avarijų per visą kelią tematėme tik vieną – bet žiaurią. Žemiau patektose nuotraukose skersai trijų eilių autostrados(!) stovinti baltai-mėlyna autocisterna NEpateko į avariją. Į avariją pateko susidauždamos dvi autocistenos priešingoje kryptyje. Kadangi Egipte tokių dalykų kaip ugniagesiai-gelbėtojai nepasitaiko, tai minia sustojusių vairuotojų bando gelbėtis patys. Avarijos metu vienos iš cisternų kabina buvo sulamdyta ir užspaudė vairuotoją, tai ta skersai autostrados stovinti baltai-mėlyna autocisterna, užkabinus trosu, bando atlenkti kabiną. O tuo tarpu pro jos galą iš visų trijų eilių pravažiuoja kiti awto. Scena tik šaltų nervų žmonėms.

Egipte dauguma kelių nemokami, tačiau yra pora autostradų, kur už pravažiavimą tenka mokėti. Tačiau tai nėra dideli pinigai – už 150km atkarpą lengvajam automobilui – 2,5LT. Tačiau tai labai palengvina važiavimą, nes autostrada tikrai plati ir gera. Pakeliui, jau netoli Aleksandrijos, yra užeiga su mini zoologijos sodu, kuriame mes buvome sustoję pirmos savo kelionės metu. Sustojome ir dabar, pastebėjau porą naujienų – ant sienos atsirado liūto kailis (tipo „Tai dykumoje tu karalius, o čia – viso labo dekoratvinis elementas“), viename aptvare – DIDŽIULĖ kiaulė (kiba musmulmonams demonstruoja, kaip jų nekenčiamas gyvis atrodo?). Užeigoje skaniai (tačiau nepigiai – turistinė zona) pavalgėme.

Pasiekus Aleksandrijos pakraščius, iš apmokamos autostrados išvažiuojama per labai gražius vartus. Tačiau į pačią Aleksandriją iš esmės neužsukome, o jos pakraščiu išvažiavome į kelią link Marsi Matrucho. Kelias eina lygiagrečiai Viduržemio jūros krantui, kažkur 0,5-1km atstumu, o pakrantė užstatyta vilų ir daugiabučių namų kvartalais. Aptverti tvoromis, jie skirti Egipto turtingųjų vasaros poilsiui. Kai kur tarp tų poilsiaviečių įsiterpę kariniai objektai su radarais ar poligonai. Kur-ne-kur matyti kažkokių medžių planatacijos ir vietinių gyventojų lūšnos.

Pasiekus Marsi Matruchą, žentas per pažįstamų pažįstamus susirado žmogų, kuris paaiškino, kaip išvažiuoti į dykumos kelią. Kol laukėme to gido, žentas griežtai prigrasė jokiu būdu ne tik kad nelipti iš mašinos, bet ir neatidaryti tamsintų langų, kad neapturėti kokio skandalo dėl nepridengtų plaukų – buvome neturistinėje zonoje. Ir tik įvažiavus į turistams skirtą miesto zoną, galėjome išlipti, išgeti arbatos, moteriškės padarė nedidelį šopingą po turgų. Miestas labai tradicionalistinis, moterys ne tik kad su skaromis, bet dauguma ir „maišuose“ (mes jas vadiname „akutėmis“).

Iš Marsi Matrucho pasukome į pietus-pietvakarius, nes Siwa oazė tėra tik 5km nuo Libijos sienos. Mūsų laukė 300km per dykumą. Turiu pasakyti, kad čia dykuma vėlgi nėra Sacharos smėlynai, ji greičiau rupus smėlis perpus su žvyru. Tuoj už Marsi Matrucho kurį laiką dar galima matyti dykumoje gyvenančių beduinų namus, paskui lieka tik dykynė. Peizažą pagyvina mobilių komunikacijų bokštai, kurie yra aptverti plytų tvoromis. Tačiau vos ne kas antro bokšto aptvaras gerokai apardytas, o plytų nėra. Kas ten atvažiuoja į dykumos vidurį tų plytų vogti – nesuprantu. Kitas peizažą pagyvinantis objektas – greitosios pagalbos stotys, kur stovi 1-2 greitosios pagalbos automobiliai. Šiaip vaizdai vietomis gana monotiniški, vietomis matosi yrantys kalnai, tačiau dienos pabaigai buvome apdovanoti nuostabiu saulėlydžiu, kai Saulė nusileido debesin, o per debesies plyšį jos spinduliai sukūrė tarsi prožektoriaus šviesos srautą.

Suvestinė dienos fotogalerija

[Show as slideshow]

Tags: Egiptas