Feed on
Posts
Comments
«
»

Kelionė mikriuku

Vas 27th, 2009 by

Žmogus, turintis automobilį, greit ištvirksta ir nustoja naudotis visuomeniniu transportu. Nesu išimtis ir aš, nes Kibiruxas kasdien mane kantriai veža į karštai mylimą darbelį ir atgal, o tarp šių važiavimų dar suvežioja į Maximą apsipirkti. Tad su viešuoju transportu susiduriu tik retkarčiais, kai dėl vienų ar kitų priežasčių Kibiruxas nevež 😉 Taip nutiko šįryt, nes vakar, grįžus iš komandiruotės, mane pristatė tiesiai namo, o Kibiruxas buvo paliktas darbelio kieme. Tad šįryt teko pasinaudoti 54 mikriuko (kurio vienintelio maršrutą ir težinau, nes veža pro pat darbelį) paslaugomis. Na ką – pasirodo, ans po paskutinio mano važiavimo (tais laikais, kai lietuvių protėviai aplink Gedimino kalną vaikėsi paskutinį mamutą) pabrango iki 2,5LT. Mikriukas neperkrautas, laisvų sėdimų vietų yra, tad prisiminiau laikus, kai tekdavo netgi stovėti pusiau susirietus ir įsikibus į vamzdį palubėje, kol atsilaisvindavo sėdynė. Reiškia, gyvenimas juda gerojon pusėn. Nors, pažvelgus į įlipančius-išlipančius žmones, tokio aiškaus įsitikinimo nėra. Visi tokie pervargę, liūdni. Kažkokia beviltiškumo atmofera, ar ką. Kadangi tingėjau eiti į mikriuko galą, tai klestelėjau sėdynėn prie pat durų, už ką buvau nubaustas – kas trečias įlipantis, apsimokėdamas kelionę vairuotojui, truktelėjus mikriukui, man užlipdavo ant kojos. Ir pažvelgdavo į mane tokiu labiau priekaištingu nei atsiprašančiu žvilgsniu tipo „Man ir taip negerai, o čia tau ant kojos dar reikia laipiot…“ Ir dar tas niūrus pilkas drėgnas įkyrus atlydis, susukantis sąnarius… Vienžod, privažiavau darbelį, išlipau ir pamąsčiau „Žmonės dabar liūdni. Tikrai liūdni. Ir man liūdna“

Posted in kasdienybės

Comments are closed.