Flickr galerija, toliau trumpi komentarai.
Na ką gi, paskutinis įrašas apie lyvių kelią 😉
Atvažiavome į Kolkasrags, kur smėlio paplūdimys atskira Rygos įlanką nuo Baltijos jūros. Vieta įdomi tuo, kad kai Baltijos jūroje ir Rygos įlankoje pučia skirtingų krypčių vėjai, šioje vietoje bangos eina „viena prieš kitą“, todėl vieta labai pavojimga plaukiti dėl stiprių ir klastingų povandeninių srovių. Kitos įdomybės: senojo Kolkasrags švyturio griuvėsiai ant jūros kranto, toli jūroje stovintis naujasis švyturys, paminklas žuvusiems jūroje, buvusi sovietinė pasienio užkarda. Pasivaikšiojome pajūriu, pastovėjau tame smėlio smaigalyje.
Vienintelė vieta mūsų kelionėje, kur teko mokėti už parkingą, o t.p. vienintelė vieta, kur galima pavalgyti.
Pavalgę Kolkasrags esančioje užkandinėje (keptos dešrelės su troškintais kopūstais buvo nuostabios), pro Kolką pasukome kitu keliu atgal. Kadangi jau žvalgėmės į laikrodį, ar spėsime į Dundagos pilį, tai pačioje Kolkoje užmetėme akį tik į labai įdomios architektūros pravoslavų cerkvę.
Sekantis lankytinas taškas buvo Ēvaži skardis. Orientyrai – parkingas kelio dešinėje ir rodyklė link skardžio kairėje. 300 m gražiu takeliu per mišką ir gražus vaizdas nuo 15 m aukščio skardžio. Buvau gerokai nustebintas, info-lentoje perskaitęs, kad Rygos įlankoje esama rifų.
O nuo skardžio trumpiausiu keliu, t.y. žvyrkelias pasukome link Dundagos, kur aplankėme Livonijos ordino pastatytą pilį. Atmynėme jau gana vėlokai, prisiparkavome, vartai atidaryti, tai nuskubėjome vidun – gal dar veikia. Totali tuštuma kiema, bet matosi atidarytos paradinės durys. Įėjome – ten vėlgi tuštuma, nuostabūs paradiniai laiptai viršun. Apatiname hole esančios dešiniosios durys „Frizetava“ („Kirpykla“), kairiosios – „Ekspozicja“. Abi užrakintos. Palypėjome laiptais viršun, ten tušti koridoriai, ant kai kurių durų užrašyta kažkas apie vaikų muzikos mokyklą. Nu tai paslapinėjome, pafotkinome šįbeitą, išėjome laukan. Čia per paslaptingą šoninį tunelį išlindome iš pilies, vėlgi apėjome, pafotkinome. Ant kai kurių lauko durų užrašyta kažkas apie „Dunagas novads“. Supratome, kad pilyje įsikūrusi ir vaikų muzikos mokykla, ir kiprėja, ir savivaldybės padaliniai. Galų gale radome duris su užrašu „Informacija“ ir ten įėjome. Maloni latviukė paaiškino, klad muziejaus kaip tokio nėra, tiesiog kelios ekspozicijų salės, kurios lankomos tik su gidu, kuris, deja, šiandien jau baigė darbą. Nu ką, psio… Apėjau pilį, apifotkinau ir pasukome pamažu namolio, t.y. į viešbutį.
Grįžę Ventspilin, užvažiavome į prekybcentrį „Top“ pasižiūrėti kokų nors vietinių delikatesų. Ir gavome: vaisinių putėsių (labai skanūs) ir kažkokių mini-pyragų su įdaru (manęs neužbaino). Tuo diena ir baigėsi.
Vaizdai sukėlė kokią tai neapsakomą nostalgiją [ale dežavu]. Nors pats pas braliukus lankiausi tik Rygoj [ir Jūrmaloj], Liepojoj [pravažiuojant pro Papę ir kt.],Daugpilyje [ir pasienyje prie Drūkšių netoli], dar Aucėj, Bauskėj ir pakraščių žemėse netoli Rokiškio, Zarasų.
Tiesa Baltijos pakrantės panašios ir nuo Suomijos [Imatros, Espo]. Matyt yra koks tai
protėviškas “šauksmas“ nuo tų kraštų, gal , kad dalis giminės [ketvirtis ] nuo Žemaitijos ir Kuršių krašto – už Mažeikių. Įdomu buvo sekt kelionės įspūdžius.
Įspūdžių dar bus biškį 🙂