Feed on
Posts
Comments

Trečioji ir ketvirtoji dienos: 2008-07-18/19
Po pusryčių išvažiavome atgal. Visą dieną lietus su retomis properšomis. Net Čiorštyno ežerą nufotkinau lietuje. Kadangi lenkai nespėjo užbaigti kelio remonto darbų, vėl teko pakeliui nakvoti, šįkart netoli Nisko miestelio. Kitos dienos rytą išvažiavome ir vėl prasidėjo lietūs. Nebetoli Bialystoko Kibiruxas posūkiuose į dešinę pradėjo skleisti keistus garsus-tarškesius iš priekinio kairiojo rato. Prasidėjo malda: „Nu datraukiam iki Bialystoko…“, paskui „Nu datraukiam iki Augustavo…“, paskui „Nu iki Suvalkų…“, galų gale „Nu įvažiuokim į Lietuvą…“ Pakeliui tame ištisiniame lietuje matėme keletą baisių avaraijų (tipo fūra sutraiškiusi langvąjį awto ir pan.). Lietuvoje, tiesiame kalyje, viskas jau atrodė kaip ir nieko, tačiau pačiame Kaune, iš Raudondvario plento jau beveik paryčiais įsukant į Neries krantinę, pasigirdo baisus „Trrr-brrr-grrr“ ir psio, pepelacas sustojo. Variklis veikia, radijas groja, iki namų koks kilometras kelio, o peplacas nevažiuoja. Nu ką, skambiname dukrai, kad atvažiuotų partraukti. Ta ilgai nekėlė – paskui sakė, kad jai pasidarė baisu – skambutis 4 val. nakties nieko gero juk nežada. Nu bet parsivilkome namo ir katastrofa baigėsi.
Kaip vėliau paaiškėjo, kažkur kažkada pasigavau gabalą šniūro, kuriuo surišami šieno paketai, jis apsivyniojo apie „granatos“ apsauginę gumą. Kol važinėjome Lietuvoje, viskas buvo kaip ir nieko, o va kalnuose tas šniūras posūkiuose užsiveržė, pratrynė apsauginę gumą, ištisinis lietus išplovė tepalą iš „granatos“, o tas mechanizmas be tepalo neveikia… 🙁 Citrodaktaras Alvydas sutvarkė tą reikalą ir mes be problemų važinėjome iki pat Kibiruxo smerčiaus be problemų.
Nors šiaip tai įvertinau, kad tas mūsų apsisprendimas grįžti namo mums išėjo į naudą – kai pagalvoji, kad jei ta „granata“ būtų užsilenkusi 800 km nuo namų… 😀

Comments are closed.