Feed on
Posts
Comments

Gyvenimo stop-kadras

Išeinam šiąnakt (kažkur pusę pirmos) su šunėku pasivaikščioti prieš naktį, lipame laiptais žemyn, o mūsų laiptinės apačioje prie lauko durų, užtvėręs praėjimą guli vyriškas kūnas. Pirma mintis: „O blemba! Nejaugi?…“ Leidžiamės toliau, pasigirsta knarkimas. „Gyvas visdėlto!“ Šunėkas sustoja viduryje laiptų ir klausiamai žiūri į mane: „Kaip tą kliūtį įveikti?“ Na ką, lipame iki laiptų galo, jaučiasi ilgametės nešvaros kvapas, o naudotis atvira ugnimi būtų savižudybė – kai drioksteltų šnapso garai – į kaimynų duris atbulas įsimontuotum, turėtų bareljefą atminčiai… Užmetu atidžiau akį – tikrai gyvas, tik kakta mažumą praskelta – peržengiu, šunėkas, nutaisęs paniekinamai pasišlykštėjusį snukį, irgi rioglinasi per kojas. Išėjom, pasivaikščiojom, grįžom irgi analogiškai persiropšdami. Fui, iš po jo smarvė laikėsi dar šįvakar 🙁
Keistas suvokimas to, kad žmonės savo noru renkasi tokį riedėjimą dugnan be jokių valios pastangų. Kažkaip prisiminė vakarykštė bloger’inimo tema SKURDAS. Čia irgi skurdas, tik gal greičiau totalus asmenybės nuskurdimas…
P.S. Pretenzijos, kad reikėjo pasirūpinti šiuo nabagu (pvz., atnešti ir pakišti po galva pagalvę, apkloti šilta antklode, parsinešti namo ir apnakvydinti, nuvežti į traumatologinį arba bent iškviesti ambulansą) – NEPRIIMAMOS. Mano credo šiuo klausimu paprastas – „Nemoki gerti – negerk! Pasigėrei – žinok savo vietą!“

2 Responses to “Gyvenimo stop-kadras”

  1. scania gti parašė:

    Na, greitąją vis tik būtum iškvietęs, jei matytųsi sužalojimai.
    Kitaip nėra reikalo pakliūti pas daktarus girtam. Daktariems girti jau ik gyvo kaulo… Taip įgrysę, kad vieną nelaimėlį, kuris pasigeria pora kartų per metus, vos nenumarino, kaip kokį bomžą…

  2. grumlinas parašė:

    Na, jei būtų matęsi RIMTI sužalojimai – ko gero, taip. O šiaip kviesti ambulansą apsibrozdinusiam bomžui – abejotina prabanga. Galbūt, kitame miesto gale kažkam su širdim negerai ar vaikas karščiuoja.
    P.S. Taip, taip – esu mizantropas. Ir galbūt tik todėl stengiuosi elgtis taip, kaip pageidauju, kad su manimi elgtųsi kiti. Ta prasme – už gerą – geru, už blogą – … 😉