Taigi, Baltiškasis savaitgalis buvo apvainikuotas, karštą 2015-08-02 dieną aplankant jotvingių kraštą aplink Suvalkus. Išsiruošėme ne iš pat ryto, išsimiegojome, tai nuvykome jau dienai įdienojus, o ir važiavome su protu. Tai pataikėme „ant karščio“.
Informaciją apie netoli Suvalkų esntį jotvingių pilkapyną radau Polska niezwykla, bet ten žemėlapyje buvo pažymėti du taškai: tipo jotvingių kapinynas ir jotvingių pilkapiai-kurhanai. Planas susiorientuoti vietoje, kaip esame įpratę, suveikė ne iš karto – jokių nuorodų ant pagrindinio kelio, kaip Lietuvoje, nebuvo. Gal jie saugo tuos pilkapius nuo lankytojų minių? Susigaufėme, kad prašokome nepažymėtą nuvažiavimą link tų pilkapių, tik ties pačiais Suvalkais. Apsisukome, sugrįžome, pasukome daugmaž į reikalingą įvažiavimą ir važiavome tol, kol supratome, kad esame netoli, bet neaišku kur tie pilkapiai. Laimei, pasitaikė lenkų pora, kuri paaiškino – važiuokite šituo keliu, pirmas posūkis kairėn ir po to mišku-mišku-mišku, kol pamatysite aukštą ženklą. Ojeeee, tas kelias kairėn turėjo pasibaigti lenkiška „plyta“ su užrašu „Nie dotyczy transportu sluzby lesniej“, kurį naglai nukirtau ir važiavome visą laiką wprost. Kol tikrai išvydome stulpą su užrašu, o netoli jo buvęs lenkų dviratininkas-turistas patvirtino, kad tai tikrai tas kapinynas. Kad nestovėti miške, pavažiavome kiek priekin ir išvažiavome prie sodybų, schemoje pažymėtų P raide. Ten palikę awto, sugrfįžome atgal ir iš pradžių buvome nustebę, kad tai tiesiog miškas. Tačiau, paėjus takeliu keliasdešimt metrų, išėjome į aikštelę su informaciniou stendu ir KURHANAIS. Oficialiose fotkėse jie tokie gražūs, apdėti akmenimis, o tieovėje apžėlę žole, nelabai kas matosi. Ale vistiek pafotkinau, pavaikštinėjome. Lankytojų nėra, tik paukščiai čiulba. Idilija tokia. mano geresnioji pusė, kol aš fotkinau pilkapius, paėjo gerokai priekin ir rado trejetą lepšiųš. Ale namo nesivežėme – vistik tai kapai, kad ir pusantro tūkstančio metų senumo. Vienžo, buvo įdomu.
Išvažiavome iš ten normaliu keliuku ir gražiai iššokome į pagrindinį kelią. Svarbus dalykas – išvažiuojama per nuo klano einančio posūkio vidurį, tai reikia būti atsargiam. O važiuojant iš Lietuvos dabar įvažiavimas aiškus.
Apžiūrėjus pilkapius, buvo suplanuotas Vodzilkių (Wodziłki), kur gyvena pravoslavų sentikių bendruomenė, aplankymas. Važiavome, pakeliui fotkinome labai gražius peizažus, kol privažiavome Šiurpilį (Szurpiły), kuriame reikėjo pasukti žvyrkeliu link tų Vodzilkių. Ties nusukimu stovi nuoroda į „Pilies kalną“, OK, važiuojam, fotkiname. Ir privažiavome aikštelę, nuo kurios einama pėsčiomis į tą Pilies kalną. Paėjome ir mes gabalą kelio palei kukurūzų lauką (taip, taip, grįždami nusiskynėme kelias burbuoles, tačiau kukurūzai dar visiškai nesubrendę), bet diena buvo jau tragiškai karšta, o mes iš po dviejų įtemptų dienų vaikštinėjimo nenusiteikę eiti nežinia iki kur, tai sustojome prie pakelės ežeriuko, brangiausioji pabraidžiojo, aš pafotkinau. Nutarę, kad čia sugrįšime dar kartą, kai važiuosime lankyti tų Vodzilkų, bo nutarėme iki jų jau nebevažiuoti. Tada grįžome prie awto, nuvažiavome iki artimiausios karčemos Jelenieve, pavalgėme ir parmynėme namo.
Kaip paaiškėjo tvarkant fotkes, iki Pilies kalno aka Šiurpilio piliakalnio mums buvo telikę pora šimtų metrų… 🙁 Šiaip trąsa įdomi, joje stovi keli stendai, kur įdomiai aprašyta tų vietų jotvingiška istorija. O ir į Vodzilkius yra kitas, trumpesnis kelias 😉
Ir pabaigai – jotvingių krašto peizažai.
