Prasidėjęs penktadienį, sekmadienį baltiškasis savaitgalis buvo užbaigtas Lenkijoje, aplankant jotvingių žemes. Fotkių nebuvo labai daug, bet vėlgi tik paspoilinsiu, bo tvarkyti jas norisi iš eilės. Startavome vėlokai, o ir kelio gabaliukas laiko suvalgo, jei neleki kaip nevisprotis.
Pirmas mūsų aplankytas objektas buvo jotvingių pilkapiai. Informaciją pasisėmiau iš Polska niezwykla, bet ten žemėlapyje buvo pažymėti du taškai: tipo jotvingių kapinynas ir jotvingių pilkapiai-kurhanai. OK, susiorientuosime vietoje, pagalvojome. Pasirodo, ten reikalas totaliai nedraugiškas, jokios nuorodos, ir susigaudėme, kad prašokome nepažymėtą nuvažiavimą tik ties pačiais Suvalkais. Apsisukome, sugrįžome, pasukome daugmaž į reikalingą įvažiavimą ir važiavome tol, kol supratome, kad esame netoli, bet neaišku kur tie pilkapiia. Laimei, pasitaikė lenkų pora, kuri paaiškino – važiuokite šituo keliu, pirmas posūkis kairėn ir po to mišku-mišku-mišku, kol pamatysite aukštą ženklą. Ojeeee, tas kelias kairėn turėjo pasibaigti lenkiška „plyta“ su užrašu „Nie dotyczy transportu sluzby lesniej“, kurį naglai nukirtau ir važiavome visą laiką wprost. Kol tikrai išvydome stulpą su užrašu, o netoli jo buvęs lenkų dviratininkas-turistas patvirtino, kad tai tikrai tas kapinynas. Mjooo, nujooo, su grauduliu prisiminėme kaip ašara aiškų mūsų kelią link lietuviškų kurhanų.
Anyway, kurhanus radome, apžiūrėjome.
Po kurhanų nutarėme pavažiuoti į sentikių bendruomenės gyvenamą Vodzilkių (Wodziłki) kaimelį. Važiavome, pakeliui biškį fotkinome labai gražius peizažus (reiks kada vėl prasivažiuoti pafoktyti, fantastiškos vietos), kol privažiavome Šiurpilio (Szurpiły) gyvenvietę, kur reikėjo pasukti į tuos Vodzilkus. O ant kelio stovi nuoroda į „Pilies kalną“. OK, važiuojam. Ir privažiavome aikštelę, nuo kurios einama pėsčiomis į tą Pilies kalną. Pajome ir mes gabalą kelio, bet diena buvo tragiškai karšta, o mes iš po dviejų įtemptų dienų vaikštinėjimo neypač nusiteikį eiti nežinia iki kur, tai sustojome prie pakelės ežeriuko, brangiausioji pabraidžiojo, aš pafotkinau, ir, nutarę, kad čia sugrįšime dar kartą, kai važiuosime lankyti tų Vodzilkų, bo nutarėme iki jų jau nebevažiuoti. Tada grįžome prie awto, nuvažiavome iki artimiausios karčemos, pavalgėme (cepelinų su kopūstų salotomis nevalgėme, nors tai yra nacionalinis tų vietų patieklas) ir parmynėme namo.
Na ir pabaigai pora kadrų iš jotvingių krašto
