Šiaip tos atostogų šiltuose kraštuose (jei tai ne apžvalginės kelionės) fotkės iš esmės panašios, tai kiek abejojau, ar verta fotografuoti viešbutį Egipte „AA Grand Oasis“ Šarm el Šeikche, kur mudu su mano geresniąja puse praleidome 12 dienų. Ale kadangi giminės beigi artimieęji reikalauja ne tik papasakoti, kur buvome, bet ir parodyti – padarėme vieną dieną fotosesiją, paslampinėdami po teritoriją.
Trumpai apie viešbutį:
Tolokai nuo miesto centro, užtai visai šalia oro uosto, tad transfer’as be problemų
Kažkada buvo tikros 5*, dabar biškį pašiuro, bet 4,5* vertas
Pagrindinis trūkumas: viešbučio restoranas riboto dydžio, tad norint pavalgyti, gaunasi 3 variantai:
1. Ateini prieš 10 minučių ir įeini kartu su pirmąja partija
2. Ateini biškį vėliau ir lauki eilėje, kol atsilaisvins staliukas
3. Ateini po kokios valandos ir įeini be eilės
Mumi pusryčiams taikėme 3 variantą, miegodami iki 9 val., vakarienei ir pietums (kai nevalgydavome pliaže) – 1 variantą – sėdi registratūros salėje, gurkšnoji kokteilius, naršai po internetus ir lauki maistelio meto
Kitas trūkumas – interneto-beveik-nebuvimas. Juda nėščio tarakono greičiu, GMail naujienų nuskaitymas 10-15 min., Twitter – iki pusvalandžio, internetiniai puslapiai praktiškai nejuda.
Maistas neblogas, labai įvairus, grill-kepimo taškuose per tas 12 dienų nepasikartojo
Davę registartūros berniukui 10 USD vietoje nupirkto kambario su vaizdu į sodą, gavome vaizdą į jūrą, plius kaip sykis pusiaukelėje tarp viešbučio centrinio pastato ir paplūdimio. Svarbu, bo tarp pastarųjų 10 min. ėjimo.
Paplūdimys – pakopomis išdėstyta erdvė su mediniais gultais ir pavėsinėmis. Smėliuko nėra, pagrindinis patekimas vandenin – tokiu 20m ilgio plūduriuojančiu pontonu su laiptukais gale, bo prie pat kranto prieina rifas. Juo vaikšioti negalima, nes tame akmenyje yra duobių, kuriose gali nusisukti koją, plius gali sulaužyti koralus. Tvarką stebi pastoviai ant pontono stovintis ir pažengėjams švilpiantis berniukas.
Tad vienoje pontono pusėj išvis vandenyje už kokių poros metrų nutiesta neperžengimo virvė, o kitoje, kur truputį giliau, gali bandyti per potvynį išplaukti į jūrą. Bo kai atoslūgis – gali į koralus pilvą prasirėžti, kurie velniškai aštrūs. Tuo įsitikinau porą kartų: vienąkart, neatsargiai prabraukiau per koralus koja – liko tarsi apdraskyta katinų; antrą kartą, plaukojant pačia jūros/koralų riba per atoslūgį, nuo praplaukiančio laivo atėjusi banga mestelėjo mane ant koralų ir analogiškai prasivariau ranką. Kitą sykį, išplaukdamas per atsolūgį, prasidrėskiau plaukiojimo batą. Vienžo, adrenalino biškį buvo.
Mūsų atostogų metu kaip sykis vyko Egypt Economic Development Conference, tai toms dienoms jūra buvo uždaryta pasiplaukiojimui jachtomis ir kateriais, joje plūduriavo keli egiptiečių kariniai laivai, o ore pastoviai skraidė koviniai sraigtasparniai AH-64 Appache. Šiaip fain, kai virš viešbučio teritorijos toks pepelacas pragriaudžia 😀 Kaip paaiškėjo vėliau, greta mūsų buvusiame viešbutyje Four Seasons buvo apsistoję dalis toje konferencijoje dalyvavusių valstybių vadovų, tai matyt todėl toks dėmesis ir mums.
Pagrindinė viešbučio gyventojų masė, mums atvykus, buvo rusakalbiai (kokie 70%, viešbučio berniukai visi šneka rusiškai), paskui jie išvažiavo, padavė nemažai lenkų, paskui vėl užvežė rusakalbių. Buvo nemažai britų, skandinavų, olandų, pasitaikė armėnų, gruzinų. Lietuvių palyginti nedaug. Mus viešbučio berniukai laikė lenkais. Kodėl – nzn 🙁
O šiaip tai gražu, labai žalia/gėlėta ir tvarkinga, pastoviai triūsia keli sodininkai, jokių šiukšlių nei takuose, nei pliaže, nes vėlgi pastoviai triūsia tvarkytojai.
Jei reiktų dar kartą ten keliauti – keliaučiau 😉


IMGP0423
Galerija Flickr’yje