Feed on
Posts
Comments

Vakar vėlai vakare brangiausioji turėjo svarbalų centre, o aš, kaipo vairuotojas-krovikas, ją transportavau. Jau po dešimtos vakaro, bevažiuojant namo, pamatėme kioskelį, kur kažkada buvo buvo bandoma prekiauti kinietišku maistru, bet biznis užsilenkė, o dabar ten įsikūrė lietuviškų nacionalinių kebabų kioskelis. Tai va, kilo mintis suvalgyti po kebabą. Sustojom, užsisakėm kebabus: didelis lavaše 8LT, mažas lavaše 6LT. Suvalgyt nuvažiavome į awto-aikštelę prie Kowno pilies. O ji pilna awto, vos radome kur prisiglausti. Suvalgėme savo kebabus su malonumu, kaip kokie jaunuolinai. Bevalgant kilo mintis, kad lietuviška tautinė virtuvė neturi realių šansų prieš kosmopolitinius kebabus, makdonaldus ar kinietiškus patiekalus. Jaunimas nori užkandžių, kuriuos galėtų valgyti eidamas, sėdėdamas ant suoliuko ar awtomobilyje. Pabandykite suvalgyti cepeliną eidami… O kebabą ar makdaką galima. Kinietiški patiekalai pakuojami į patogius indelius ir juos galima valgyti ne tik šakute, bet netgi lazdelėmis. O vėlgi – pabandykite valgyti lazdelėmis cepepliną, apipiltą grietinės-spirgų padažu, ar kokį kotletą su bulvėmis… Na, šansų dar turi koldūnai, kurie yra patogūs, nes vienakąsniai – paėmei lazdelėmis, pamakalavai grietinėje ir makt burnon.
Tai va, pasikalbėję ta tema, grįžome namo. Sekantis kebabų valgymas bus po kelių mkėnesių – nesame jų fanatiški mėgėjai, bevelijame valgyti kotletus-cepelinus šakute+peiliu kur nors užkandinėje. Bet va kad lietuviška virtuvė nepritaikyta dabartinio gyvenimo ritmui – faktas. Alus su rūkytomis kewlių ausimis – toli gražu ne karštas patiekalas ir konkuruoti su saldžiarūgšte vištiena neturi šansų.

32 Responses to “Apie lietuvišką virtuvę”

  1. proffanas parašė:

    Dar yra nacionalinis jawnuolių patiekalas- alus su čipsais, ale, sako, irgi ne itin patogus vartoti tiek einant, tiek vairuojant… 😀

    • grumlinas parašė:

      Na, einant/vairuojant alintis-čipsintis fiziškai galima, bet va juridiškai gali būti problemsų 😉

  2. Voldemaras parašė:

    Jooo, pramblema…

  3. pričkus parašė:

    Man tie kebabai iš viso mistinis biznis, kioskai dygsta, kaip grybai, nemažai jų dirba kiaurą parą, eilės. Čia turint omenyje, kad be alkoholio… Darydami turą Vokietijoje Romantišku keliu su brangiąja ne taip retai juos jamėm. Pas tikrus turkus, skanūs tie kebabai, reikia pripažinti. Ne sintetiniai, su daržovėm…

    • grumlinas parašė:

      Na ir lietuviški nėra labai jau blogi. Nors va kinietiškas maistas Lietuvoje nekoks, palyginus su Londonu 🙁

      • pričkus parašė:

        Nežinau, ar Kowne yra, pabandyk Can bei City…

        • grumlinas parašė:

          Žinau, ans Nekropolyje, buvom su brangiausiąja kelis kartus – maistas geras, bet tai nėra pigus ir skanus kiniškas užeigų maistas, kaip kad londonuose

  4. Rytis I parašė:

    Iš beveik tautiškų pakeliui dažnai kibinus naudojam. Tik kad jie labai įvairaus skonio būna, – nuo beskonio gumulo iki labai labai. Tikras awto maistas. O jei dar su sultinuku…

  5. troy parašė:

    Istoriškai netikslu apie cepelinius. Būtent cepelinai buvo kelioninis aškenazių maistas. Tokia jo forma buvo patogi susivynioti į diržą ir taip tiko keliaujančio prekybininko žydo maistui.

  6. Taškas parašė:

    Labiausiai ir vienareikšmiškai vertinamas lietuviškas valgis dar ne taip senai buvo … скиландис. In corpore su PALANGA, DAINAVA, vėliau – ŽALGIRIU (tuo 70 laipsnių).
    Tiesa, gal tik maskoliams ir ne bet kokiems – o tiems, kurie galėjo LTSR- ai paskyromis, fondais, limitais padėti. Tai, kad buvom materialiai anam sojuze v peredi parovoza nemažas nuopelnas būtent kindziukinių „dovanų“ .

  7. Giedrė parašė:

    Prisiminiau, kai, berods Lietuvai stojant į ES, per TV rodydavo propogandinę reklamą, kur cepelinus pardavinėjo kaip gatvės maistą, įdėdami į kartotines dėžutes ir visi norėjo su „spirgi“. Va: http://www.youtube.com/watch?v=H-E5T2Oghj8 🙂

    • grumlinas parašė:

      Tikėjomės sužibėti Jevrosojūze savo lecepilais, o gavome kebabus 😀

      • Giedrė parašė:

        Jo… Čia Jevrosojūzo paradoksas. 🙂

      • Rytis I parašė:

        Nežinau, bet gaunas kaip ir dėsningumas – kuo labiau kebabai ir makdakai „tautiškėja“, tuo dažniau kalbama apie baisią cepelinų žalą, o neseniai patapo žydiškos kilmės…
        Na, bent jau tik neseniai apie tai išgirdau. Neaišku, kiek paremta tai kokiais istoriniais šaltiniais, bet visgi keista, kad žydai iki šiol berods nepretenduoja į cepkų autorines teises ir net nelabai juos vartoja. Pamiršo tradicinį patiekalą? Kas kas, – nu bet tik ne jie…

        • grumlinas parašė:

          IMHO čia koks nors fokiškai-polskas maistas, tie lecepilai

        • proffanas parašė:

          Žydai čia turėtų būti ne prie ko… Kada bulbos atvežtos ant Jevropos, yr plačiai žinoma. Kaip jos plito- irgi ne paslaptis… Cepelinai gal ir ne toks varguolių maistas, kaip iš atliekų sukonstruota PICA, bet net ir xytražopai žydai vargu ar būtų sutvėrę CEPELINUS: per daug darbo… 😀

          • Rytis I parašė:

            Labai įnsitempus dar galima būtų cepelinusus bandyt įsivaizduoti net ir su kitokiu kailiu, – sakykim kokie ryžiai-kiaušiniai (čia vaizduotė iškart baigiasi) nu, bet šiaip tai daugiau mažiau dabar aišku: JIE cepelinus sugalvojo ne sau, o specialiai lietuvninkams, o spirgais.. nu žiauru 🙁 🙂

  8. scania parašė:

    Dabartiniai cepelinų nenusipelnė. Ką, jie bulves kasa, šienauja ar namą stato? Kas jie, kalviai dailidės, ravakopai zimagorai? Užstalės darbininkai gali bėgdami kebabintis, jiems sveika judėti, kai darbe sėdi, tai už stalo turi bėgt.
    Smarkiai nusišnekėjau? 😉

    • grumlinas parašė:

      vidutiniškai 😉 😛

    • Rytis I parašė:

      Labai teisingai. Kaip Leninas nuo šarvanešio apie proletariato diktatūrą. Aš tai seniai ant riešutų perėjau, bo lengviau savo ratelį sukt, o ir daugiau nereikia

      • scania parašė:

        Nereikėtų Leninui priskirti lietuvių tautos tradicijų. O ir dabartiniai dietologai nepritaria lašiniams, cepelinams – juk dabar nebedirbam anų čėsų fizinių darbų. Dieną dalgiu pamosuotum? Kad ir riešutais pasistiprinęs? Ar paskui plūgą nuo aušros iki sutemų pavarytum?
        Maistas prisitaiko prie gyvenimo būdo, ir cepelinams liko tik pramoginė reikšmė. O kindziukų ir visai neliko.
        Toks gyvenimas, tradicijos ekonomiškai nevertingos 😀

        • Rytis I parašė:

          Ale kartais neblogai vakarop išsitraukti lašinių paltį, ką ten dietologai nesakytų:) Jo, maitinimosi tradicijos mąžta, keičiasi, bei įgauna raukšlėtą lavaškebabinę formą. Leninas kaip tik buvo vienas iš tų, kas tautą (ne mūsų, o bet atsirito ir iki mūsų, vėliau) pradėjo skirstyti pagal naudingumą „didžiajam“ reikalui. Kas nedirba, tas nevalgo. O vat anksčiau, nepriklausomai nuo darbadienių skaičiaus, nekurie sau šį bei tą leisdavo:
          „Kai svečiai Lucko pilyje viešėjo pas Didįjį Kunigaikštį Vytautą ir Didysis Kunigaikštis Vytautas visus juos gausiai vaišino, kasdien vaišėms išeidavo septyni šimtai statinių midaus, neskaitant muskatelio (saldaus desertinio vynuogių vyno su aitroku gėlių kvapu) ir vynų, ir malvazijos, ir įvairių kitų gėrimų; septyni šimtai telyčių, septyni šimtai avinų ir paršų, po šešis šimtus stumbrų, po šimtą briedžių, neskaitant įvairios kitos žvėrienos ir daugelio kitų mėsiškų ir naminių patiekalų“. Neblogai ir per šv. Velykas
          http://gyvenimas.delfi.lt/receptai/lietuvos-viduramziu-puotos.d?id=19138277

          • scania parašė:

            Ne tik maistas kinta – tiek laiko puotoms net mūsų valdžiauninkai neturi. Ir maisto gamybai laiko vis mažiau, ne tik valgymui. Ir prie stalo su šeima susėst…
            Ir salotas kabake čielais lapais duoda, kad tik nepjaustyt…
            Mūsų šeimos irgi tik per šventes, o cepelinai triskart metuose. 🙁

  9. scania parašė:

    Tssss, taip šnekėti nesaugu… 😀
    Vat atneš tau pažymą, kad jie cepelinus iš bulvių verda jau 5000 metų, ką tada darysi?

  10. VyneTu parašė:

    Kaip alternatyva čipsams turiu pasakyti, buvo džiovinti supjaustyti į gabalėlius alyviniai obuoliukai ir netgi nedidelės cielos laukinukės kriaušės, kuriuos džiovindavo močiutė lauko virtuvėlėje, apklojus marle.