Taigi, atėjo laikas pasidalyti fotoįspūdžiais iš Stounhendžo aplankymo. Iki šiol jį buvau matęs 1995m., kai mokiausi kursuose Ordnance Survey, Southamptone, ir iš ten važiavome susipažinti su britų patirtimi į kažkurį miestą. Mus globojęs britų kolega šiek tiek pasuko iš kelio, kad mes galėtume bent pamatyti garsųjį akmenų ratą. Į vidų neužėjome, tiesiog pasižiūrėjome iš už tvoros, kuria jis aptvertas, padariau porą kadrų ir nuvažiavome toliau. Na o dabar pagaliau atėjo laikas, kai galėjau ramiai apeiti aplinkui 😉
Lankymo sistema tokia: atvažiuoji autobusu į aikštelę, išlipi, nueini prie įėjimo, pasiimi audiogidą (yra keletas kalbų), praeini požeminiu perėjimu po autokeliu ir išeini į aplink Stounhendžą einantį asfaltuptą taką. Patys akmenys aptverti gana simboliška juosta ant pagaliukų, bet niekas link tų akmenų nesirauna, o tiesiog eina ratuku, klausydamiesi audiogido įrašų. Aš audiogido neėmiau – kažkaip norėjosi daugiau pajausti pačią atmosferą, o istorinius faktus (bent jau jų daugumą) kaip ir žinau.
Oras buvo labai savotiškas – ir saulėta, ir debesuota, ir palynojo. Fotografuoti buvo ir sudėtinga, ir paprasta 😉 – iš įvairių vietų Stounhendžas skirtingas, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti vienodas. Tad ėjau ratu ir fotkinau, o akmenų rato nuotraukas sudėjau praktiškai visas – kas kam patiks, atsirinksit 😉
Kokie įspūdžiai? Labai savotiški – iš vienos pusės, aiškus suvokimas, kad tai labai-labai gili senovė, nors visiškai šalia praeina intensyviai apkrauta autostrada. Iš kitos – kažkokia labai savotiška ramybė, nes vėlgi aiškiai suvoki, jog tie akmenys stovėjo iki tavęs, stovi dabar ir stovės po tavęs.