Nesu prisiekęs Šerloko Holmso fanas, tačiau kažkaip užėjo ūpas pažvelgti, kaipgi atgrodo tas Baker Street 221B namas, kur jis tipo gyveno. Tai mudu su brangiausiąja gerai išsimiegojome, papusryčiavome ir nuvažiavome į tą Beikerio gatvę. Na ką – yra muziejus ir parduotuvė, prie durų stovi tipo policininkas, su kuriuo fotografuojasi entuziastai. Šiaip planų aplankyti muziejų neturėjau, juolab kad ir laukiančių turistų eilė nemaža buvo.
Tai pamažu nuėjome į netoli esantį Regents Park‘ą, kuris mus sužavėjo: gražios vejos, prižiūrėti medžiai, protingai nutiesti takeliai, labai daug vandens (ir kitokių) paukščių. Mus apėmė tokia atostogų nuotaika, kad kokią valandą pasėdėjome ant suoliuko, stebėdami vandenpaukščius. Tada pasivaikščiodami radome dar vieną gražią vietą saulėkaitoje, kur kaip du katinai prasišildėme prieš Saulutę dar porą valandų. Brangiausioji netgi įdegė veidą 😀
Pabuvę parke, pamažu grįžome prie požemuko, kur pakeliui pamatėme garsųjį Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejų. Esu matęs tų vaškinių figūrų kituose muziejuose, manęs jo nežavi, tad neužsukdami grįžome namo.
O vakare visa familija nuėjome į miuziklą „Singing in the Rain“, vykusį Palace Theatre. Šiaip mano ir miuziklų keliai labai jau retai tesusikerta, o ir šiaip mano požiūris į juos yra… ėėė… eee… neutralus – jei jų nebebūtų, tai aš to net nepastebėčiau. Tačiau apsilankymas buvo prasmingas, nes pagaliau pamačiau, kas tai yra tas miuziklas. Na ką – tipo operetė, tik angliškai 😉 Aktoriai tikrai puikūs, vaidina/dainuoja žymiai geriau nei holivūdo starsai. O labiausiai nustebino pati organizacija: žiūrovai į salę einama su paltais (norintys gali palikti juos rūbinėje), nešasi gėrimus (bet tik plastmasinėje taroje), po atskirų numerių plojama. Orkestras sėdi ne duobėje, o virš scenos ir vos-vos matosi. Vienžo, įdomu buvo, pasidėjau „varnelę“ už aplankymą.
Na, foktių ne tiek jau daug, bet šis tas yra.
Paspaudus fotkės imamos iš Flickr ir biškį pasididina, šiaip jų dydis 1200×798.