Feed on
Posts
Comments

Kai kada, sėdint su draugais ir šnekantis apie-viską-beigi-nieką, gimsta paprastos tiesos.


Dažniausiai esame nelaimingi tik todėl, kad didžiąją dalį savo laiko skiriame nenuilstamai kovai už laimę.

23 Responses to “Pabendravimų mintys [2]”

  1. Voldemaras parašė:

    Taaaip, anuo metu TSRS irgi nenuilstamai kovojo už taiką…

    • grumlinas parašė:

      Šiaip aš suvokiu TSRS kovą už taiką dviem aspektais: pirma, tai noras dominuoti nutaikintame iki nesugebėjimop pasipriešinti pasaulyje, o antra, kad ir kaip keistai benuskambėtų – po 2PK paveldėta karo baimė, kai nugalėta buvo tik per stebuklą,kuris galio nebepasikartoti 3PK atveju

      • Sveikas parašė:

        Jojojo, Amerika šian panašiai už demokratiją visame pasaulyje tebekovoja. O mes aniems tadu padėjom, kaip galėjom, šian šitiem…

  2. scania parašė:

    Laimės siekis mūsuose nūnai hiperbolizuotas, isteriškas ir visiškai fiziologinis 😀
    Amerikontai tik per plauką į savo konstituciją neįrašė „teisė būti laimingu“ – betgi pamatė laiku susizgrizbo, kad čia visai vėjai 😀
    Nori būti laimingas? Ženykis iš meilės! Kas yra meilė? Kai geidi kito! 😀 Štai receptas, kaip mes siekiame laimės ir priežastis, kad su tokiu suvokimu tik ašaras dauginam 😀
    Nori būti laimingas? Dirbk darbe po 14 valandų, tapk turtingesnis už kaimyną ir būsi laimingiausias palatoje! 😀
    Nori būti laimingas? Pirk BMW! Always! Pirk šokoladuką ar ledų! 😀
    Vargu ar mes laimę suprantam labiau, nei viduramžiais. Jokio progreso… Jokio! 😀

    • grumlinas parašė:

      Taigi, kad kova už laimę nebepalieka laiko laimei… Kada čia mačiau Laisvėsd alėja žygiuojantį krišnaitą. Nuinx, supavydėjau beveik – ans buvo atsipūtęs iki negaliu… 😉

  3. Sveikas parašė:

    Jojojo, gyvenimas – amžina kova. Iki pietų – su alkiu, popiet – su snauduliu.

  4. Taškas parašė:

    Tikra, gyvenimo patirties patvrtinta aksioma:

    NORI BŪTI LAIMINGAS? TAI IR BŪK!

    Deja, neįgyvendinta ir neįgyvendinama. Tik dėl asmeninio charakterio.

  5. scania parašė:

    Kita vertus – laimingas žmogus ne toks naudingas. Jei jis namie laimingas, kam jis į darbą eis? Jei laimingas dėl algos – kam jam stengtis dar labiau? Nelaimingi žmonės tempia visą vežimą.
    Todėl ir nelaimingi 😀
    Todėl laimė turi būti paskirstyta nelygiai: jei vienas laimingas savo namuose už 43 mln baksų, tai koks 100 000 turi būti nelaimingų, kad jam suneštų tokią laimę.
    Jei kas per tv giriasi laime, kaip „pats pastatė“ namus už kelis melejonus, tai bent tūkstantis nelaimingų turėjo būti nudirti 😀
    Viskas čia gerai, o jei iš tikro nori būti laimingas – tai Taško cituotas K. Prutkovas paaiškino, kaip tai daryti 😉

    • grumlinas parašė:

      Na, laimingumas nevisad pinigais matuojamas…

      • scania parašė:

        … ir keli žmonės tą žino? 😉

        • grumlinas parašė:

          Svarbu pačiam tą žinoti 😉

          • Gunas parašė:

            Be abejo, ne pinigai nulemia tai, žmogus laimingas ar ne. Laimės komponentas tai ir galimybė kažko siekti, ir tai nebūtinai (ir, ko gero, neturi būti) pinigai. Skaičiau ka-kada apie vieną japonų kardų meistrą, ir ten buvo gera frazė, apie tai, kaip jis jautėsi laimingas, nes „…he felt that everything was right and the life was full“. Nepaisant pajuokavimo, kad „pinigai laimės neatneša, bet geriau liūdėti bentlyje, nei autobuso stotelėje“. Bet nereiškia, kad liūdėti būtina. O dėl scania pastabos apie tai, kad laimingi žmonės netokie naudingi- Beigbeder savo 14.99 knygoje parašė gerą frazę ir įdėjo į marketingisto lūpas (laisva citata) „aš darau jus nelaimingais- vos tik jūs įsigijote tai, ką aš priverčiau jus siekti, aš jau siūlau jums kažką naujo, ir jūs vėl jaučiatės nelaimingi. Man nereikia laimingų žmonių, nes laimingi žmonės nieko neperka“ 🙂

            • grumlinas parašė:

              Yep, aš tikrai pasijuntu kažkiek laimingesnis, kai suvokiu: „o nx man to šūdniekio reikia?“ 😉

  6. Njaa parašė:

    Nori pabūti laimingas? Nusipirk per mažus batus, pavaikščiok per dieną, ir vakare NUSIAUK. 😀
    Aš dabar baisiai laiminga, nes vakar susibaladojau dešinę koją. Užkliuvau už internietaus laido. Būčiau griuvus 20 cm toliau – šiandien mano gerbemiasis plautų nuo kamino kampo smegenis ir skalpo likučius. O dabar tik pėda ištinus.
    Ir kioskely pas mus pienas rauginimui po litą penkiasdešimt. Ir dar kaltūną vakar Krakamuliui didelį išpešiau – tą, kur neleido iššukuot pusę metų. Dabar gražus. Ir dar – nekaršta. Ir vakar iš lego labai krūtą motociklą sukonstravau. Ir šaldytuve dar yra viena iš Estijos parsivežta latviška vobla. Ir kavos turiu. Ir vilnonių siūlų. Ir sukūdau mažumytį, va čia tai kaifas!

    Kas pasakys, kad „čia dar ne laimė“, tas yra galviavis 🙂