Kažkada Rokiškis Rabinovičius, berašydamas straipsnį NK, uždavė klausimą Google+ jūzeriams: kodėl Google+ yra visiškas šlykštus blogis ir kodėl Google+ yra visiškas tobulas gėris.
Į tai aš atsakiau (ir būtent toks atsakymas pateko į NK):
Gėris: leidžia bendrauti su aibe įdomių asmenybių, kurias pasirenki pats
Blogis: pastoviai reikia eliminuoti aibę neįdomių asmenybių, kurios tave pasirenka
Iš tikrųjų šitai tinka apibūdinti ir kitiems socialiniams tinklams tipo Feisbukas, LiveJournal etc. Tik va tuose tinkluose man visada kyla klausimas: „O kas visi tie žmonės, kurie mane pasirenka į friendus?“ Na, giminės – suprantu; draugai – irgi aišku; mano tinklaraščio skaitytojai – ok. Bet juk (ir ne tik mano atveju) atsiranda aibė asmenybių, apie kurias aš pirmąkart sužinau tik tada, kai jie pasiprašo juos įtraukti į friendų sąrašus, kad galėtų skaityti mano įrašus (apskritai bet kokius įrašus Feisbuke ar neviešus įrašus Google+ ar LiveJournal). Tvarkoje, aš juos pafriendinu (apsižiūrėjęs, ar tai ne kokie botai ar gryni reklamščikai) – nerašau nieko tokio, kas pažeistų mano asmenines nuostatus ar įsipareigojimus kitų asmenų/organizacijų atžvilgiu. Didžioji dalis jų taip ir lieka tyli-nebyli, kažkiek po kiek laiko atsifriendina. Tipo atėjo, apsižiūrėjo, patylėjo, išėjo. Labai nedidelę dalį kai kada tenka ištrenkti už nederamą elgesį, bet tai vienetai per metus. Aišku, velniop juos, nesiveržiu turėti baisinius skaitytojų sąrašus, bet man vistiek tebelieka klausimas: „Kas visi tie žmonės?“
Na, žmonės… Kaip ir tie, kurie gatvėje praeina, pasižiūri, nužiūri. Kartais paklausia, koks šuniuko vardas ir kiek jam metų. Nueina.
Puikus sakinys.: Nueina. – esminis
Mhm. O G+ reikia n****j siųsti… 🙁
Nu kam iš karto taip be ceremonijų? 😉
Ką reiškia „atsifriendina“? Save laikau tyliu skaitytoju. Jei naujas „stebimas“ friendas nepateisina lūkesčių, tipo neįdomus pasirodė po kiek laiko, tiesiog jo nebeskaitai, o kad sraute „nešiukšlintų“ išbrauki iš rato. Čia kaip laikraščio prenumeratos nepratęsi…
Na o jei tas friendavimas truko tik dieną-dvi – kaip tada? Juk prieš pradėdamas friendinti, pasižiūri viešus įrašus, apie ką rašo, matai, kaip komentuoja.
Aš asmeniškai iš savo pusės į friendus pasisiūliau gal 10 žmonių – t.y. tiems, kurie aiškiai man tiko pagal savo įrašus
Che che; vadinasi, tikau pagal įrašus 🙂 .O šiaip, bent jau FB turi tokią paiką funkciją, kad pastoviai tau perša į friendus arba tavo friendų friendus (ypač mobilioji versija), arba kažką, turintį daug subskraiberių. Daug kas iš paikumo ir priima tą pasiūlymą, t.y. įlenda tau į akis su pasiūlymu „užfriendink“. Nors neturi net žalio supratimo, kas tu ir ką tu. O kai tu tokius priimi, ir paskui paaiškėja, kad nėra apie ką šnekėtis… Развод; только развод! 🙂 Nėra tame jokios mistikos, tik virtinė užknisančių, feisbuko konstrukcijos nulemtų nesusipratimų…
Tikai 😉 Ir pagal komentarus 😉
Visur yra pusiausvyra 😀
Tiems kurie rašo reikia skaitytojų auditorijos. Jei jų niekas neskaitytų, tikėtina, kad nerašytų.
Tiems kurie skaito reikia rašytojų. Jei niekas nerašytų, nebūtų ką skaityt 😀
Na taip, perpetuum mobile 😉
Koks man draugas yra UAB „Senukai“?.
Esu nustebintas ir aš, kai gaunu kvietimą net iš savo priešų, bei sužinau kas juos kviečia ir koks jų, atseit, draugų ratas.
Gal aš nesuprantu, bet man atrodo, kad ten toks „bardakas“ ir dar be galo, laiko gaišimas.
Pakolkas neįsikertu kam to reikia, jei užtenka @, g+.
Hiperaktyvumas valgo daug laiko… 🙁