Grumlino palėpė

…prisiminiau, kad vienas iš jų geriausių dainų -„Žeme, nepalik mūsų“ – parašyta anksti nuo ligos mirusio (sulaukus vos 23 metų) poeto Arvydo Ambraso eilėmis. Išleidęs vos vieną knygelę, ir tą pačią po mirties, jis man kadaise padarė nemažą įspūdį.
1977 metais, baigiant vidurinę mokyklą, per pažinitis „įsispraudžiau“ į Vilniaus Universuteto parengiamuosius kursus neakivaizdininkams pasikartoti matematikos. Kartu su manim įsispraudė dar pora buvusių abiturienčių, pernai neįstojusių dėl silpnų matematikos žinių. Viena iš jų buvo mačiusi Ambraso eilėraščių juodraščius. Paskutinių eilėraščių, parašytų per baisius skausmus, kreivai, ant popieriaus skiaučių. Tada suvokiau, kad žmogus privalo nepasiduoti iki galo. Kaip blogai bebūtų.

Arvydas Ambrasas (1947 – 1970) – trumpa biografija
Arvydas Ambrasas gimė 1947m. lapkričio mėn. 3 d. Vilniuje. Mokydamasis Vilniaus m. S. Nėries v. vidurinėje, lankė Vaikų dailės mokyklą. 1965 m. baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Dailės institutą /tapybos katedra, freskos-mozaikos studija/. 1970 m. paskutiniame kurse, ruošdamas diplominį darbą Arvydas Ambrasas mirė. Liko tapybos darbų apmatai, geras pusšimtis eilėraščių. Jis buvo apdovanotas daugybe talentų. Gal dar ir pats gerai nežinojo, į kur pasuks. Vieni iš jo laukė įdomaus tapytojo, kiti – poeto, treti – dramaturgo, ar aktoriaus. Su savo studijų draugais jis sukūrė ir suvaidino tris scenines improvizacijas „Maratonas“, „Duobė“ ir „Pirmadienį, po pietų“. Beje, pastaroji buvo suvaidinta be jo.
Pirmieji eilėraščiai respublikinėje periodikoje išspausdinti 1968 m. 1974 metais serijoje „Pirmoji knyga“ išleista eilėraščių rinktinė „Žeme, nepalik mūsų“

Toliau – jo eilėraščių kupeta, kad neprapultų 😉

* * *
Aš ateisiu ir atnešiu jums taiką
Kaip obuolį.
Patrankos išdraskė žemės akis,
Žmonių raudos apkurtino žemės ausis.
Aš atnešiu jums taiką,
Ir nieks negirdės mano žingsnių,
Ir nieks neragaus mano obuolio.

Aš užkopsiu, Cheopse,
Į tavo akmeninę piramidę
Ir tavo akmeniniams sfinksams
Duosiu žalių avižų…
Žemė nebyli ir ištroškusi
Vis suksis ir suksis
Milijonus kartų,
Kad sukurtų žmogų…

Iš obuolio sėklų
Išaugs obuolys,
Po to – Adomas, Ieva, Abelis, Kainas.

* * *
Aš ėjau
Ir mačiau
Tavo šaltas
Akis
Juk žinojau
Kad nieko
Jos man nesakys
Praėjai
Nematei
Krito žvaigždės aukštai
Melsvos žvaigždės
Auksinėm kepurėm
Tavo plaukus
Palietusios
Tirpo
Ir štai
Tepaliko tik
Vienas mėnulis
Tu mėnuli
Švieti
O juk jos
Nebėra
Ji nuėjo
Kažkur
Su kitu
Mes belikom
Tiktai
Su tavim
Vienu du
Vienu du
Po dangum

* * *
Aš išeinu!
Išeinu, vilkdamas žeme
Šlapią, sulytą ir seną
Kinietišką lietpaltį,
Kuris kažkada buvo baltas…
Aš grįšiu čia
Septyniasdešimtųjų –
Pavasarį…

– Nespardyk nasturtų!

Aš negirtas!
Bent neatrodo…
Tik lietpalčio nepakeliu
Balto. O gaila.
Rupūžės! Gaila – sakau!
Gaila – sakau!
Gaila – sakau!
Gaila – sakau!!!
– Negirdi…

* * *
Baltai mėlynu lašu
Ištiškau
Ant šalto grindinio
Tik tam,
Kad galėčiau pagirdyt
Meilės ištroškusius akmenis,
Pirmą ir paskutinį kartą
Gyvenime pamatyti
Aukštus ir pilkus namus,
Sudrėkint kažkieno
Pavargusias akis, lūpas, plaukus,
Po to susigerti į žemę
Ir amžiams pradingti.

* * *
Dideliam žydram kambary
Du žmonės oranžiniai sėdi
Prie stalo ir laukia.
Praskrenda mėnesiai, metai,
O jie vis sėdi ir laukia
Prie balto ir mažo stalo.
Už lango mašinos. Žmonės
Barasi arba juokiasi, arba
Medžiai žydi, arba nuogi
Laukia savo žydėjimo.
Skrenda ir grįžta paukščiai
Kaip mintys.
Nugriaudžia karai. Į žemę
Susigeria kraujas.
O jie vis
Sėdi ir laukia žydram kambary –
Du žmonės –
Savo oranžinės laimės.

* * *
Dovanok savo šypseną, žeme, –
Ją pamerksiu į vakaro tylą
Kaip mažą ir trapią gėlę.
Begalinius laukus –
Tavo akis – prisiminsiu,
Iš lėto slenkantį nerimo debesį,
Tavo ašarų lietų, skruostus man plaunantį,
Tavo balsą –
Visas radijo stotis,
Raukšlėtą, gerą tavo rūpesčių veidą,
Vėjo rankas, man plaukus kedenančias…
Žeme, nepalik mūsų,
Žeme brangioji, nepalik mūsų!
Šypsokis, žeme.
Jeigu mes buvom blogi,
Atleisk, žeme, –
Mes esame tavo vaikai…

* * *
Geležinė tvora.
Laivų kapinės.
Šliaužia rūke stiebai,
Laukia audrų ir tolimų vandenynų.
Vėlai naktį kažkas
Sušuks: „Žemė!“
O žemės nesimatys.
Toli miestuose miegos moterys.
Nurims audros.
Vaikai surinks visus butelius
Ir dėžes nuo kranto.

Temsta. Nesimato stiebų.
Laivai nuplaukė.
Likome vieni.
Jūra į balzganą rūką
Iš lėto pasineria.
Bučiuoja tave
Prie surūdijusios
Kapinių tvoros.
Gailiai girgžda
Išklibę stiebai,
Prisimindami tolimas
Pietų jūras…

Himnas meilei
Vasara vasara
Saulė išdegusi
Alyvų vakaras
Meilė patrakusi
Skrieja tik dienos
Vasara vasara
Dingsim lig ryto
Grįžulo Ratuose
Siausim ten
Dūksim
Žvaigždes išvartysim
Rasa nusigėrę
Į žolę nukrisim
Tavo plaukai
Dar padangėmis draikos
Rytas jau pateka
Sveikinam meilę

Ieškotojui
Aš brendu keliais
Kurie klaidina
Nekartą tenka
Sugrįžt atgal
O priekyje balti
Nežinomi laukai
Ir vis tolyn
Tas kelias raitos
Ir vis sunkiau
Į priekį eiti
Ne vienas nukrenta
Pavargęs
Nė pusės kelio
Nenuėjęs
O aš einu
Nedaug dar nuėjau
Ir kelias vis
Sunkesnis man
O prieky vis tie patys
Balti nežinomi laukai

* * *
Ilgai jojo šventas Jurgis,
Apžergęs medinį arklį,
Ilgai ieškojo piktojo slibino.
Dangaus paklodė balta.
Odiniai paltai. Rankinukai odiniai.
Abažūrai iš žmogaus odos.

Ilgai jojo šventas Jurgis…
Užgeso vakaras. Užgeso saulė.
Ir krematoriumo ugnys užgeso,
Ir, sako, dabar ne madoj abažūrai.

Bitės sugrįžo į avilius,
Valandos – į laikrodžius.
Apsamanojo Jurgio ietis,
Nusilupo arklio šonai,
Didelės lėkštės
Skraidė dangum.
Atėjo senis su pjūklu,
Arklio kojas nupjovė
Ir nusinešė Jurgį namo.

Improvizacija jūros tema
Mėlyna, kur ta mėlyna
Spalva tavo akių…
Saulės oranžinis ritulys
Paniro
Į didelę šaltą jūrą.

Aš radau tavo ašarą –
Gelsvą gintaro gabalą,
O jūros bangos be perstojo
Šnabžda žodį,
Pražudžiusį Žilviną.

Aš pagausiu tau
Klykiančią žuvėdrą
Arba žvaigždę
Nuo dangaus nusegsiu…
Tiktai tu atsiliepki,
Mėlynake marių mergaite…

Saulė į jūrą nugrimzdo,
Banga į krantą
Gintarus pažėrė,
O smėlio kopos –
Kaip marių mergelės.

* * *
Įsiklausyk į skambančią naktį,
Nuo šalčio kai skyla medžiai, aptekę smala,
Kai sproginėja stori sienų rąstai.
Kokią pasaką gražią
Seka degdamos malkos!
Negirdi, kaip be garso prasiveria durys
Ir įeina tylėdami žmonės, svetimi, nepažįstami,
Su savo slaptom mintim,
Susėda aplink motiną ugnį
Lyg apie švenčių stalą:
Iš lėto garuoja nuo jų apmaudas,
Pyktis, nepasitikėjimas.
Nereikia nei duonos, nei druskos, nei vaišių –
Užtenka ugnies poezijos.
Kai nebeliks malkų,
Sukūrensim mano visus eilėraščius,
Kad degtų ugnis iki ryto,
Degančią širdį paliksiu,
Kad šildytų ji ir šviestų,
Kad nepažįstami žmonės
Kartu klausytųs karštų liepsnos žodžių

Iš „Improvizacijų saksofonui“
Šį rytą
Pro visus plyšius
Trykšta saulė.
Saulė ne saulė.
Tokie liūdni kačiukai
Miega ir sapnuoja
Baltus miestus.
– – – – – – – – –
Ne, mano akys ne mėlynos
Ir ne žalios.
Mano akys abejingos,
Nieko nemato.
Prie alaus automato
Eilė.
Ar šitoj eilėj mes pragėrėm
Vaikystę?
Geležiniais kastuvais
Užkasėm ir sulyginom,
Kad neliktų prisiminimų.
– – – – – – – – –
Valyti dulkes!
Nuo langų ir nuo spintų,
Rudų, lakuotų,
Raižytų medinių spintų!
Pigiai perka,
Brangiai parduoda
Prisiminimus.
Tenai sukrovėm savo praeitį.
– – – – – – – – –
Moteris pro langą
Dairosi.
Laukia, matyt, manęs,
Ne manęs – kito.
Plokštelė sukasi sukasi.
Aš sakau: „Labas rytas!“
Sušuko ji
Ir apako. –
Hirosimoje sprogo slyva,
Kurios kartus skonis,
Rūgštis kurios ėda
Mus gyvus.
Radiacijos apsiaustą
Nusivelku.
Ji sako: „Tu atėjai?“
– – – – – – – – –
Pumpurai bręsta ir sprogsta
Skausmingai.
Patefonas groja
Tyliai, liūdnai.
Mudu aukštai
Per dangų basi bėgam.
Kelią gyviesiems!
Ar mes jau mirę?
Tyli žemė varinė.
Tyli laidai telefonų.
Rytas nuteka rankom,
Paliečia skruostus.
Ilgai springsta,
Juokiasi
Saksofonas,
Tema vienintelė –
Gyvenimas.

* * *
Jeigu kada nors
Mes sėdėsim
Ant mėlyno debesio
Gal būt žemė atrodys mums
Kaip mažas pinigas

O mudu laidysim į ją
Svajones ir sapnus
Kurie sklandys
Kaip popieriniai karveliai

* * *
Kai laivas išplaukia, –
Ant kranto nyku ir tuščia.

Kai kas nors miršta,
Dar nykiau pasidaro.

Kai ateina paskutinė
Taikos diena,
Baisiai noris gyventi.

Kelionė Nemunu
Ramybė
Platybė
Vakaras
Bujos
Noris išplaukti
Išplaukti ten
Kur tolumoj susilieja
Vandenys ir dangus
Kur žvaigždės
Vis taip šaltai žiūri
Į savo
Besimaudančias seseris
Išplaukti
Į juodą tylią naktį
Kur kelią parodo
Tik žvaigždės
Ir šviečiančios bujos
Pačiam pasilikt su savim
Šitoje
Melsvai žalsvoje tyloje
Kur jauti judėjimą
Žiūrėdamas
Į mirksinčias kranto ugnis
Užtat tik stipriau paleidi
Laivo sireną
Sutikęs kitą
Panašų klajūną
Ir nyksta lėtai
Migloje
Kranto ugnys

* * *
Merkiasi merkiasi akys,
Miesto akys užako.
Naktis. Prisvilę blynai.
Jie kvepia pelargonijom
Ir seno buto pelėsiais…
Tie alijošiai primena Meksiką,
O gal Japoniją?
Vis vien nyku. Teška laikas –
Surūdijęs vanduo iš krano.
Taip beviltiškai noris
Kažko gero –
Verkti noris.

* * *
Mudu du
Visam pasauly
Mudu du
Pasitiesim gelsvą
Saulę
Žalią žolę
Pasiklosim
Ir miegosim
Mudu du

Tavo lūpos
Mano lūpos
Pasiklydo tarp žolių
Žydros upės
Tavo akys
Be krantų
O vanduo tas
Baisiai šaltas
Ir gilu
Smėlio tiltus susipilsim
Tarp krantų

* * *
Ne neišeik
Pasilik dar
Juk taip liūdna
Laukti vienam
O lauke
Taip šalta
Ir nyku
Ir gatvės tuščios
Ir nėr kam priglaust

Iliuzija nesudužk nepranyk
Kaip muilo burbulas
Vaivorykštės spalvom
Aš tavęs laukiu
Bet kitą sykį
Tu nebegrįši
Niekad daugiau
O man taip norisi
Tave matyti
Tai neišeik
Pasilik nors trumpam
Vienintele mano
Iliuzija

* * *
Nesibarkim, nereikia, –
Savo širdy paieškokim vasaros.
Pjovėjai ateis,
Nušienaus niūrias mintis
Ir sukraus į dideles stirtas,
Saulė išdžiovins sūrias ašaras,
Vėjai išlygins raukšles,
Į tavo kasas įpinsiu vasaros dūzgesį.
Medus lašės į ištiestus delnus.
Prispausiu pirštus prie lūpų
Ir savo žodžius surinksiu
Į didelį širdies korį.

* * *
Nubėgusios vasaros žingsniai –
Į praeitį.
Liko džiovintas šienas –
Džiovintas vasaros kvapas.
Klausos tranzistoriaus
Karvių banda,
O širdyje loja šunys –
Visai kaip kaime.

* * *
O ji sėdėjo žaliam
Lauke. Tai buvo
Veneros originalas.
Ir laukė
Ne manęs –
Laukė skulptoriaus,
Kad iškaltų jai širdį.
Aš buvau per daug
Atsilikęs:
Tik dvidešimt pirmas
Ėjau.
O ji antikinė
Ir šalta,
Mudu gulėjom
Raudonoj saulės šviesoj,
Jos gyslom tekėjo
Vaisių sultys.
Kvaila buvo gulėti
Žaliam lauke,
Ir aš pasakiau: einam…
Ir mudu nuėjom
Susiglaudę
Per akmeninį miestą,
Ir aš trisdešimt tris kartus
Perskaičiau:
Gerkite vaisių sultis…

* * *
O žydi žydi, vėl žydi
Mano namo pražydusios grotos.
Pavasaris. Žydros – ne mano
Mano grotos. Žydras dangus
Iš mano vaikystės.
Senamiesčio kiemuose,
Mažuose mūro kvadratuose
Žaliosios šimtmečių samanos
Dar viena plyta pasilipo aukščiau
Prie Veneros krūtinės,
Kur krebžda gyvybė –
Paukščiai ten susuka lizdą ir peri,
Ten, kur skulptoriaus rankos
Neįstengė iškalti širdies…

* * *
Praeinu pro langą
Ištirpstu lietuje
Kaip žvaigždė krentu iš dangaus
Ir jaučiuosi laimingas
Atrodo
Gali kilti kilti kaip plunksna
Kartais kyli kaip popieriaus lapas
Ir žvaigždės šypsosi
O svajonė čia pat šalia
Paskui pavirstu rasa
Apkabinu visas žemės gėles
O mane laiko mylinčios rankos
Tokios švelnios
Ir akys tokios nepaprastos
O paskui pavirstu rūko debesiu
Ir vėl kylu aukštyn
Pagaliau išnykstu kaip lašas
Beorėje erdvėje
Ir gerai jeigu mane prisimena
Tos švelnios rankos
Akys ir gėlės
Viso pasaulio gėlės

* * *
Praverk duris
Ten tolimi pasauliai laukia
Naktis ateis nuo rūpesčių pražilusiu dangum
Į žalio šieno kupetą sukraukim savo laimę
Žvaigždėm kaip grindiniu vežimais nudardės
Žiūrėk kaip Grigo Ratai apsivertę
Kur grybai dideli atominių aušrų
O mūsų žemė – obuolys didžiulis –
Nukris į tankią tankią žolę
Į tavo šiltą dar nuo miego ranką
Auksinės žvaigždės krenta krenta
Kaip obuoliai

Pušis
Vieniša vieniša
Tu tokia vieniša
Paprasta
O kartu ir kvepi
Tu per smėlį brendi
Ir išbrist negali
Apsisiautus žaliąja skara
Smėlio kopų
Liūliuojančios bangos
Bėga bėga
Tolyn vis tolyn
Stovi tu atsirėmus į krantą
Ir dainuoji lopšinę
Žvaigždėms
O aplink vienuma
O aplink platuma
Žmonės eina
Nueina pro šalį
Tu stovi vis
Tokia sena
Tokia žalia
Tokia tikra…
Pušis

* * *
Riesta
jam
vargšui
obuoliai
žemėj
pūva
badu
miršta
vargšas
avinas
ar nuo
troškulio
guli
ant kelio
avinas
jau
trys
savaitės
išsprogusios akys
žiūri į
dangų
nemokėjo
gyventi
vargšas
vienišas
keistuolis
avinas

Robinzonas Kruzas
Gauruotos vaikystės avys
Brenda per sraunią prisiminimų upę,
Toli,
Anam krante, lieka
Naftalinuotos senelės pirštinės,
Besisukanti plokštelė,
Stale išpjaustyta medinė širdis,
Naujųjų Metų žvakutės,
Šypsenos,
Seniai seniai suspardytas
Futbolo kamuolys,
Pirmoji meilė, dabar jau išblukusi
Kaip ta geltona
Dieduko fotografija…
Pasroviui plaukia tušti
Balto popieriaus lapai.
Juose
Mano neparašyti eilėraščiai,
Nepasakyti žodžiai…
Ta medaus spalvos vasara…
Baltos moteriškos kojinės. Neištikimybė.
Neapykanta. Meilė. Girtuoklis
Geležinėj lovelėj.
Baltam rytojaus dienos krante
Dar nėra surūdijusių konservų dėžučių,
Tuščių butelių ir suglamžytų popierių.

Aš niekur neskubu.
Tegul
Monotoniškai laša dangaus protoplazma,
Tegul lyja
Nesąmonėm, senais keiksmažodžiais,
Gamyklų suodžiais,
Radiacija ir nuoboduliu.
Aš neturiu didelio lietsargio
Ir einu visas šlapias
Tuščiu
Vakar dienos krantu.

Rudens eskizas
Paganinis viena styga grojo,
O tu ar sugrotum
Sudužusios laimės šuke?
Kur nors mėnulyje? Vienas?
Sakai, kad muzikos nesimokei?
Tik skaičiavai, skaičiavai, skaičiavai
Krintančias žemėn žvaigždes,
Sustingusias ir nemirksinčias…
Tavo skruostais ne mano ašaros rieda,
Tai tik lašai, šalti lietaus lašai.
Ir niekas nebesugros
Sudužusios laimės šuke.
Tik vamzdžiai nutekamieji
Kriokia
Liūdną rudens polifoniją…

* * *
Rugpjūčio mėnuo
Žvaigždės byra
Ar verkia
Vandentiekio vamzdžiai
Ar karvės
Sodžiuje mykia
Ar loja šunys
Jau baigiasi vasara
Ir nori nenori
Teks išsiskirt
Su tavim
Su gėlėm
Nes lapai jau gelsta
Ir žvaigždės jau byra
Kišenėje
Traukinio bilietas
Na lik sveika
Traukinys pajudėjo
Rašysi?
Nežinau
Pro šalį šmėkšteli
Tarsi brūkšnys
Ir gėlės ir šunys
Ir tavo akys

Senukės mirtis
Tie laikai tokie tolimi,
Dabar jau užlipti sunku į tą statų
Prisiminimų kalną.
Prisimena liepų medus,
Kartus kartus kaip pirmas bučinys.
O gal ir ne toks. Seniai tai buvo.
Ką sakote? Žmonės?
Taip taip.
Prisimenu, arkliais važiavom.
Ar mylėjo?
Taip taip, karas. Ne tas,
Kur su japonais.
Austrai prie mūsų gyveno.
Augino morkas.
Vaikus auginau. Ne, ne savo.
Svetimus. Bet vis vien kaip savi
Buvo.
Gal tu esi Mona Liza?
Ką tu, vaikel, aš Genutė.
Paskui dar, prisimenu, prūsai
Namus sudegino…
Dar, tiesa, vaikel,
Prie lenkų gyvenau Vilniuj.
Ar jauna graži buvau?
Graži…

Jau buvo šilta.
Kur-ne-kur kalės žolė.
Vėjas nešiojo
Maldaknygės lapus.
Gaila senukės. Pasimirė.
Su žemele pasimirė.

* * *
Smėlis geltonas rauda
Ne raudotojai prie piramidžių
Krištolinė giesmė laidojimui
Klajojantis smėlis
Sudžiovintos mumijos
Palaidotos civilizacijos
Karavanų pėdos išnykusios
Liks laukti jūsų
Dar tūkstančius metų

Mano vaikystės miestą
Užpustė smėlynai
Mano vaikystės sapnus
Sapnuoja kiti
Atiduokite mano neparašytus laiškus
Aš jų nepasiųsiu niekam

O gal jūs niekada nematėt
Į vaiko akis
Smingančių geležinių apelsinų
O gal jūs niekada nematėte
Nupjauto prisiminimų medžio
Baltos upių rankovės
Ar toli nusidriekia
Ar voratinkliai panašūs į saulę
Ar žydros dangaus akys
Irgi nieko nemato

Noriu gerti mama
Už viso pasaulio žmonių meną
Nors vieną lašą vandens
Nors vieną mažiausią lašą dykumos šuliny
Grandinės ilgos kaip gyvenimas
Iškelti kad tik iškelti
Tą kibirą su vandeniu

Smuikas ir viena melodija
Tau žadėjau nupirkti smuiką
Kad išmoktumei groti
Gal tik vieną melodiją
Bet tada ji
Man skambėtų kitaip
Negu visos pasaulio melodijos
Tai būtų mano melodija
Nes tu grotum tik man

Negalėjau aš niekam
Sugroti tokios melodijos
Man niekas nepadovanojo smuiko
Išmokau aš groti
Rašomosios klavišais
Turėklais
Tuščiais buteliais
Bet tai buvo prasta muzika
O mano smuikas
Tur būt ir dabar guli
Kokios nors parduotuvės
Dulkinoje lentynoje
Senas ir visų užmirštas

Mielas mano berniuk
Rytoj būtinai
Aš nupirksiu tau smuiką
Net jeigu tu teišmoktum
Tik vieną melodiją

* * *
Supasi supasi mano
galva
tavo galva
mano ranka rankoje
tavo ranka
mūsų rankos supasi
iškilmingai
o lūpos taria žodžius –
baltoje tyloje
juodoje tyloje
visada niekada…

* * *
Sustok akimirka
Sprogimas dar negirdimas
Ir laidotuvių raudos negirdimos
Juodos krematoriumo angos nuo sudegusio kraujo
Dar nekvėpuoja
Dar aplink žemės rutulį
Skrieja linksmos ir liūdnos žinios
Ir žmonės mylisi nakties tyloje
Sako dar kažkoks keistuolis augina mėlyną rožę
Vaikai dar negimę laukia įsčiose
Saulės šviesos
Sustok akimirka tu reikalinga
Kaip skęstančiam šiaudas
Kaip žmogui oras
Prieš perskeldama didelį riešutą
Mano gyvenimą
Savo seserų ir brolių gyvenimus
Žmonių meilė: kančias ir skausmą
Prisimink kaip pirmą kartą baudė tėvas
Už pavogtus iš kaimyno obuolius
Prisimink kaip mudu vydavom saulę
Norėdami patampyti už kasų
Baugščias ir laukiančias vaikų akis prisimink
Ir šviežio pieno kvapą
Prisimink šiltus motinos delnus
Ir į karstą atsimušančio grumsto aimaną
Tūkstančius milijonus vakar dienos bučinių ir ašarų
Tolimus nepažįstamus miegančius miestus
Ir viso pasaulio madonas mylinčias moteris
Iš savo tėvų – tėvų palikimo
Gavai tu patį žiauriausią kerštą
Tad tausok akimirka
Sprogimas dar negirdimas
Ir į kitas galaktikas
Dar neskrenda pagalbos šauksmas

* * *
Šulinių svirtys vis girgžda girgžda.
Jei nori, prisemsiu tau sklidiną kibirą
Šalto vandens.
Žvaigždžių ir svajonių, jei nori,
Primėtysiu į patį dugną.
Aš tau galiu ir šypseną padovanoti,
Ir laukų rudeninių melancholiją,
Ir išsiskyrimų ilgesį,
Ir meilės liepsningą žvilgsnį.
Galiu įpilti
Rytojaus dienos nerimo,
Laukimo skausmo,
Sūrių žmogiškų ašarų,
Gėlių ir parako kvapo,
Nuodėmių kaip nuodų galiu įmaišyti.
Tai kaip, ar prisemti tau
Sklidiną kibirą?

* * *
Tai tavo rugiai
Tie plaukai
Pradalgėmis guli
Ne sklastymu
Kaip viskas gražu būtų

Bet kodėl tie šešėliai
Tavo veide
Šviesiam mėnulio veide
Tai naktis
Naktis ar diena
Upės tos pačios
Teka
Ten kur mūsų nėra
Ten kur nieko nėra
Pro mūsų namus
Pro mūsų rugius

Taika
Tylų vakarą
Neužpūsk žvakės.
Ji ir vėlei iš ryto ateis
Kaip žvaigždė beviltiško tyrumo.
Šunys kauks iš liūdesio,
Žiūrėdami į tavo spindesį,
Žmonės sugrubusiom rankom
Gaudys tavo šypseną,
Užmiršę vargus ir pyktį.
Žvejai paliks neištrauktus tinklus,
Ir jūros
Linksmai žalsvam vandeny
Spindės tavo akys.
Pavargę
Vyrai dainą užtrauks,
Paprastą, primenančią namus
Ir šiltą duoną…
Ligi ryto bučiuosis įsimylėję
Nieko nematančiais žvilgsniais.
O artojas stebėsis ir spės gerą orą.
* * *
Taip,
Raudonas
Žuvies vidus.
Ir pienės baltų pūkų –
Patalas.
Mano galva
Šiandien žila…
Ateina, išeina
Arba sugrįžta
Žmogus…
Jo laukia dar
Kapas,
Gilus ir šaltas,
Arba upė
Sraunaus vandens.
Valties dugne
Raudonos
Žuvies akys,
Pienių pūkų
Balti debesys
Danguje.
Dangumi plaukiančioj valty
Mano žila galva supasi
* * *
Ar tu jauti, kaip tirpsta ledo žvakės?
Sudega, užgęsta ir vėl užsižiebia gyvenimai…
Nutyla pasauliai,
Bet žvaigždės vis šviečia, milijonai žvaigždžių.
O tu lauki vienos,
Vienintelės žvakės šviesos.
Ir veidrodžiai nušvinta,
Ir akys nušvinta,
Ir tyliai kampuos krebžda pelės.
* * *
Užmirštas mano dienas
Kažkas pasiskolino
Nesugrąžinamai.
Liko nesugrąžintas sniegas,
Šypsenos ir laikas.
Liko nesugrąžintos
Senos pirštinės,
Besisukanti plokštelė,
Stale išpjaustyta
Medinė širdis su užrašu, –
Viskas liko anapus durų.
* * *
Žiema parašė man ilgą laišką –
Žiūrėk balti žirgai atskrenda
Baltos snaigės dengia mano mintis
Baltos žvakės dega nesudega
Virš mano lovos
Balti plaukai – baltos kumelaičių uodegos –
Prigludo prie mano veido
Tamsoje balti pirštai
Ieško ištirpusios meilės
* * *
Žolė žalia,
Dangus skaidrus toks –
Vaikiškas.
Iš lėto slenka vorele
Sliekai, vorai ir sraigės,
Ir dar namai –
Lyg būtų iškirpti
Iš mano senojo
Elementoriaus…