Vakar netyčia atsidūriau Anykščių apylinkėse. Nu tikrai netyčia. Išvakarėse pliurpiam su klubioku per GTalk, ir jis sugeneruoja mintį – o ar nepavažiavus mums kur į Anykščius ar Širvintas pasidaryti piknikėlio? Aš kaip ir nieko prieš, tai va vakar ir pasivažinėjom 😉


Taigi, susitikom „Lukoil“ degalinėje už Ukmergės prie Vilnius-Panevėžys autobano ir numynėm link Anykščių. Pakeliui, dar prieš Anykščius, žiūrim – į žvyrkelį valdiška nuoroda „Puntuko brolis“ ir šalia tokia ant medinių skydo savadarbė „Kukurūzų labirintas“. Nu, mes kaip tos Zosės ciekawos ir pasukom tų kukurūzų apžiūrėti. Pasirodo, viskas taip ir yra – kukurūzų lauko 2 ha plote jaunieji biznieriai-entuziastai išmynė takelius, sudarančius labirintą, ir už pasivaikščiojimą juo jama po 7LT nuo galvos. Pairašėm mes ant tos avantiūros, susimokėjom, gavom schemutę ir pasileidom. Šiaip labirintas nesudėtingas, jei turi kantrybės skaičiuoti posūkius, bet sutikokme ir pasimetusių lankytojų 😉 Pakeliui dar ir pasivaišinome kukurūzų burbuolėmis. Kai kuriose aklavietėse pastatytos fainos baidyklės, na o pačioje pabaigoje – laimės žiburys. Mums žygis buvo visai nieko, bet mažasis basetėlis nusikalė.
Po labirinto nuvažiavome prie Puntuko brolio. Jį rasti nesunku, žvyrkelis nusagstytas rodyklėmis, tik takas iki jo iš pradžių veda į gilią daubą, o po to į aukštą kalną. Mūsų basetėlis pusę kelio įveikė, o paskui mums pasidarė aišku, kad užsilenks, tai likusią kelio dalį man teko įveikti vienam. Na, bet užtai krūta fotkė gavosi.
Aplankę Puntuko brolį, nuvažiavome į Anykščius, apsipirkome maisteliu piknikui ir nuvažiavome link Šeimyniškėlių/Vorutos piliakalnio. Vieta labai graži, bet kopti į jį nesiryžome – iš pradžių gilion daubon, paskui stačion kalvon – brrrr… Tai tik pafotkinau ir tiek.
Sekantis etapas – Puntukas. Na, visi jį matė, o kas nematė – įdedu nuotrauką 😉
Iš viso žygio mus labiausiai domino Burbiškio dvaras, kuris buvo sekantis mūsų kelionės etapas. Atvažiavome prie paties Burbiškio dvaro ir toks kaip ir liūdesys suėmė. Matyt, grąžinus savininkams, tie nelabai teturėjo finansų, tad viskas labai užleista – ir pastatai, ir sodas, ir parkas. Džiugina viena – prasidėjusi restauracija – aplink pačius dvaro rūmus ir oficiną atkasti ir tvarkomi pamatai. Tik va aplinka, likusi iš ten buvusios mokyklos laikų, tai liūdnai atrodo… Apėjau visą kompleksą, apfotografavau. Buvusio parko pakraštyje kažkokios poilsinės likučiai su aukuru, apvytu gyvatės.
Šiaip rūmai daro įspūdį, nėra dar nėra taip suniokoti, kaip kad kai kurie matyti, tad yra vilties, kad iš jų bus kažkas gražaus.
Apžiūrėję rūmus, pajutome, kad pats laikas piknikauti, ir išvažiavome ieškoti vietos. Nustebino tai, kad įrengtų visuomeniam naudojimui poilsiaviečių nėra, visos Rubikių ežero pakrantės prichvatizuotos. Tad teko pasivažinėti, kol kažkur pievose šalia lauko kelio radome jaukią vietelę, kur galėjome pasikepti dešrelių ir pasėdėti, maloniai šnekantis apie šįbeitą.
Na, o paskui beliko tik skirstytis namo, nes saulė jau buvo vakarop.