Pirmasis nuosavas auto
Lietuvai jau patapus nepriklausoma, kokiais 1992aisiais, kai Vagnorius labai mylėjo biudžetininkus ir jiems visokeriopai kėlė algas, mano brangiausioji ėmė neblogai uždirbti. Tad 1992ųjų pavasarį Aleksote mes už jos vieną atlyginimo dydžio sumą įsigijome pirma mūsų gyvenime automobilį. Tiesa pasakius, tai nebuvo AUTOMOBILIS, tai buvo tiesiog ZAZ-968 Zaporožec, liaudyje vadinamas „muiline“ dėl savo formos. Mašina šiaip pakenčiama, nors dabartiniu supratimu labai jau minimalistiška. Pradėjus juo važinėti, išlindo bjaurokas defektas – starterio problemos – kai nori – užsiveda, o kai nenori – ne. Bandėme tą starterį su vienu švogeriu remontuoti, bet rezultatas nebuvo ypač džiuginantis. Tai kai kada būdavo, kad mano brangiausioji turėdavo mažumėlę stumtelti mūsų pepelacą iš vietos, kad jis užsikurtų. Pravažinėjome šituo agregatu virš pusmečio, iki žiemos. Peržiemojęs jis išvis nelabai norėjo kurtis, o man tuo metu prasidėjo labai rimtas projektas, tad aš vis atidėliojau ir atidėliojau aparato tvarkymą, kol tas reikalas taip ir liko nesutvarkytas. 1994aisiais mes išsikėlėme iš bendrabučio į butą, o pepelacas liko bendrabučio kieme. Prastovėjo jis ten gal metus-pusantrų, kol vieną gražią dieną mano bendradarbis jį pasiėmė į kaimą išardymui dalimis ir panaudojimui ūkyje. Nostalgijos aš jam nejaučiu, nes rūpesčių jis kėlė 🙁 Tačiau mūsų šeimos istorijon jis įėjo 🙂
Tamsiai žalios spalvos „muilinė“ buvo mūsų pirmasis automobilis
Valdiškos auto
1993iaisiais, prasidėjus Šveicarijos Konfederacijos pagalbos Lietuvos kartografijia projektui, pas mus ėmė lankytis krūvos visokių ekspertų beigi instruktorių. Siekiant palengvinti tų ekspertų ir instruktorių vežiojimą, už to projekto pinigus (tačiau visiškai nesikonsultuojant su mumis) buvo nupirktas naujutėlis Volkswagen Passat TDI Variant, kuriuo jie turėjo važinėtis patys. Mūsų akimis tai buvo limuzinas ir beprasmiškas pinigų švaistymas, šveicarų akimis tai buvo elementarus darbinis universalas. Aparatui laikyti šveicarai išsinuomavo garažą netoli jų nuomojamo buto, kur jie pamainomis gyvendavo. Man iš viso to reikalo gavosi nedidelis biznelis – kai šveicarų nebūdavo Lietuvoje, aš juo savaitgaliais kartkartėm pasinaudodavau, užsipylęs kuro už savus pinigus. Aišku, nelabai ėjo tą aparatą palikti be priežiūros (kuo gana greit teko įsitikinti), tačiau virš gero pusmečio viskas buvo gerai… O paskui atėjo perkūnas iš giedro dangaus: projekto vadovas, grįžęs iš Vilniaus, patingėjo nuvaryti Pasatą į garažą ir paliko jį kieme. Kitą rytą aparato nebebuvo… Aišku, policija bandė ieškoti, bet kur tau… Šveicarai dar bandė tikėtis, kad kažkas jį tik pasiėmė pasivažinėti, kaip Šveicarijoje, kol baigsis kuras, ir kitą dieną jis bus surastas kur nors kaimo kelyje. Deja, deja… Pasirodo, naivūs šveicarai automobilio dokumentus laikė užkišę už skydelio nuo Saulės… Tad buvo aišku, kad greičiausiai Pasatas tą pačią naktį išvyko iš Lietuvos. Pasirodo, taip ir buvo. Po kelių metų per Interpolą atėjo žinia, kad mūsų agregatas rastas Maskvoje, kaip legaliai nupirktas. Norint jį atgauti, belieka teismas. Įvertinus jo vertę ir galimas teismo sąnaudas, buvo numota ranka. Taip mes netekome savo limuzino suvisam 🙁
Panašiu, tik juodu, savaitgaliais naudojausi gerą pusmetį
Praradus Pasatą, šveicarai liko be nuosavo transporto. Kažkiek mes juos vežiojome, tačiau po kiek laiko, 1994ųjų pavasarį, sugraibę biškį nuosavų pinigų, Kauno automobilių turguje jie nusipirko padėvėtą Volvo-340 DL – ne vadinamąjį „sportbatį“ (hatch-back’ą), o normalų sedaną. Šįkart jie jau konsultavosi su mumis, koks automobilio modelis saugiausias vogimo požiūriu 😉 Aparatas buvo aiškiai žemesnės klasės, nei prarastasis Pasatas, tačiau jį ramiai galėjai palikti prie namų. Man vėlgi prasidėjo katino savaitgaliai, kai aš juo naudodavausi kaip savu, pats pirkdamas kurą. Vėliau, pasibaigus projektui, Volvas buvo padovanotas institutui ir įtrauktas į balansą. Viskas buvo OK, tačiau buhalteriją ištiko depresija – už mano nuosavus pinigus ir todėl neapskaitytas įsipilamas kuras (savo reikalais pagal institute galiojusią tvarką važinėjau tik už savus) šiek tiek kraipė kilometražo-kuro santykį 😉 Aišku, mano susukamas kilometražas nebuvo didelis, palyginus su Volvo tarnyba instituto labui, tačiau visdėlto…
Galiu pagirti Volvą už kantrumą, geras kuro sąnaudas, tačiau va pakaba, pakaba… Gale esančios lingės ilgoje kelionėje užkankindavo mano brangiausiąją savotiška amortizacija, tad kas kokią valandą tekdavo sustoti ir padaryti pertraukėlę.
Tokiu pačiu, tik baltu, pravažinėjau savaitgaliais 1994-1999 metais
daugiau nebus, nes rašysiu (kai rašysiu) apie savo citroenus
Jokia tai muilinė. Ji atrodo va šitaip:
http://denisovets.narod.ru/zaz/zazprototips/ZAZ965A_4.jpg
O tas tamsiai žalios spalvos- tai „ušatyj“, muilinė gi buvo – „gorbatyj“. Spėju, kad muiline Gaspadoriui papuolė iš lenkų, jie ten savo 126 -tam FIATukui buvo prikūrę begalę anekdotų (kad patogu plaut vonioj etc)
Armianskoje radijo apie Zapkę:
-Možno li avtomobilem klasa žopa roža dostič skorost 110 km v čas?
-Možno, no pri usloviji – jesli spustit z gori Ararat.
P.S. Visai atsitiktinai buvau tame kaime, kurin papuolė Gaspadoriaus žaliasis ZAZas. Tai ten auksarankis va ką padarė iš jo:
http://www.blogcdn.com/www.autoblog.com/media/2007/07/zaz_auto_customs.jpg
Tik žinodamas kai ko patologinę nemeilę fjuži tiuningams nepasigyrė savo atsiekimais 🙂
965 lietuviškai vadinosi „kupriukas“, o 968 – muilinė“
Rusiškai taip – 965 buvo „gorbatyj“, 968 – „ušatyj“
Ar tik ne šito vovlo spidometras nuo priekinio kairio rato? O kardanas vamzdyje? 🙂
Tokie zaziukai 110 eidavo normaliai, tik paskui tekdavo kilometrą kitą pravažiuoti ramiai, nes karšto gesinti negalima. Beje, su vienu tokiu 110 buvom pasiekę, tik vairo mechanizmas buvo įsimenamai netvarkingas… Taigi tas 110 buvo gal baisiausias greitis mano gyvenime 😀
Nzn, į tokias technines detales nespėjau įsigilinti 😉
>daugiau nebus<
Protesduodamas darau ilgą komentarą apie savo mašinas, kurį Gaspadorius turės bent iš mandagumo paskaityti.
VAZ-2101 , ne tik šeimoj, bet ir giminėje prigijusiu vardu -Madlena. Nes – geltonos spalvos, labai saugota, žiema nevažinėta beveik 😉
VAZ – 21093 – "Farsa", kauniečio pusbrolio chebra už dėžę šampano suorganizavo pagal paskyrą aštuntukui. 1500 ccm variklis, baltas, juodos spalvos plastmasės (barškančios)- viską tą įvertinau Vagnoriaus laikais parduodamas už 4000 USD . Tada devintukus vogė masiškai.
Va, čia prasidėjo kančios – ką pirkti? Japoniškos rūdija, prancūzai – tinginiai, reikia auto iš Vokietijos. 197 -to MB norisi, bet tam teikia min 5500 USD . Pasiskaičiau statistiką – kokių "užsienietiškų" Lietuvoj daugiausia. VW – tad su specu išsirinkom turguj Jetta, kaunietis pardavėjas bažinosi, kad mašina vokiška, tik va serviso knygeles pamėtė muitinėj. Įtikinamai bažinosi… Pirkau už 3500 USD, už 250 signalizaciją įsidėjau su kintamu kodu, už 50 – plovykloje keturias valandas vidų išvalė…
Bestudijuodamas kvepiantį saloną, po vairu radau tokį mažą "bardačioką", o jame – prancūziškus serviso dokumentus. Pagal juos du savininkai, antras netvarkingas. Tai jis, kalnų slidžių mėgėjas galinėj sėdynėje įrengė specialų dėklą, kad slidės bagažinėje tilptų… Na, vienžo – šš t.y. "š" kvadratu nusipirkau. Taip maniau… Ni figa, tada daug teko važinėti- iki 40000 km pe metus, puikiausiai toji Jetta tarnavo 🙂
O vis tik smagiausia buvo tarnybinė gal 10 metų senumo Mazda -626 su 2400 ccm varikliu.
Na, protestai nepadės, bo išsisėmaiau kaip rašytojas… 🙁
Madlena – fain, aš savo awto pradėjau įvardinti tik kai pasirodė citroenai, iki tol buvo tiesiog zapas, pasatas, volvas….
22:15Какие наши годы! – per ПБК Литва – Parfionovas tik tiems, kas turi televizorių
Kol kas įrašo internete nėra, tik šis – reklaminis:
http://83.229.138.124/videoarchive/34202
Ten gana įdomiai apie aštuntą pasaulio stebuklą – VAZ – 2108 pasakojo, o rokeris Fomenka pristatė rusiškai/britišką super sportinį automobilį.
Primygtinai rekomenduoju.
Biškį kiek kitaip:
pirmas skaitmuo – variklio klasė ( http://content.foto.mail.ru/mail/an_smith/_answers/i-111.jpg )
antras skaitmuo – automobilio klasė (1 – lengvasis)
trečias-ketvirtas skaitmenys – modelio numeris
penktas skaitmuo (jei yra) – modelio modifikacija
su zazu tai buvo mokintis gerai – buvo stimulas neužgesinti. O kiek kartų jis paliktas bet kur buvo! Kur neužsiveda, ten būdavo ir palieku nafig. Panašai dabar atsitinka su žopeliu 🙂
Apie opeliuką būdavo sakoma – tarybinis moskvičius. Kas buvo teisybė – Moskvič-400 yra Opel Kadett K38 kopija
Geri tie Opeliai… Opel Remont, Opel Kaput… Važinėjau porą metų su Opel Rekord, kol neišsiskėtė priekiniai ratai, bet variklio garsas už tai unikalus…
Beje, temon – tarybinė autopramonės gamyklos ir jų gaminami modeliai buvo įdomiai sustandartizuoti – raidėmis ir keturiais/ penkiais skaitmenimis, kur:
-pirmas – gamyklos numeris (?)
-antras – visada skaičius „1“ reiškiąs – lengvoji
-trečias, ketvirtas – modelis
-penktas – modifikacija (?)
Kodėl gamyklos buvo taip keistokai sunumeruots man liko mįsle:
ZAZ – „1“, VAZ – „2“, GAZ (Volga!!!) – tik „3“, o Moskvič (pelnytai gal) – „4“…