Gyvenimas – ne tai, ko tu nori, o tai, ką tu gali
Posted in istorija on Bir 16th, 2012
Tie iš mūsų klaviatūros barškintojų, kurie dar neužmiršo, kaip rašyti ranka, tam daugiausiai naudoja turbūt tušinukus. Paprasta ir efektyvu. Išrašei, pakeitei širdelę, vėl rašai. Arba išvis išmeti, nes naują gauti/įsigyti ne problema. Tai va prisiminiau, kaip tas atrodė sovietmečiu, kai rašėme parkeriais rašalu (bo rašymas tušinuku labai gadino raštą), o tušinukas buvo beveik naujiena. Ir […]
Posted in istorija on Bir 8th, 2012
1946 – Vatikano radijo lietuviškų laidų skyrius atnaujino transliacijas Nujooo, prisimenu iš vaikystės-paauglystės, kaip senelis vakarais klausydavosi balsų iš balos. Labiau mėgo „Amerikos balsą iš Vašingtono“, nei Popiežiaus atstovus, nors ir buvo sąžiningas praktikuojantis katalikas. Iš pradžių balsai buvo pažymėti lempinėje radijoje raudonų dažų taškiukais ant stiklo su radijo stotimis iš vidaus, kad būtų lengviau […]
Beieškodamas sadistinių sovietinių eilėraštukų, radau ir porą sovietmečiu klajojusių mitų. Kas tie mitai? Nagi „100% iš patikimų šaltinių garantuoti“ pasakojimai apie įvairius gyvenimo aspektus. Taigi, keli kuriuos prisminiau ir radau internetuose: 1. Kolorado vabalus į TSRS užmetė vakariečiai per Baltijos jūrą, kad tie vabalai suėstų bulves ir taip sukeltų badą. Tarp kitko, tuo emtu, vaikščiojant […]
Posted in istorija on Spa 3rd, 2011
Internetuose kartkartėm pasitaiko įdomių atvejų, kai aršūs diskutantai pereina į asmenybes ir viens iš jų, aiškiai pralaimėdamas, nutaria atsikeršyti, paskųsdamas kitą diskutantą dėl kokio šūdniekio paslaugos tiekėjui. Aišku, tas kitas blokuojamas kažkuriam laikui ir taip jam bent pagadinami nervai. Ta intencija prisiminiau, jog sovietmečiu tokius skundikus vadindavome „stukačiais“ – nuo rusiško žodžio „стучать“ – „belsti“. […]
Posted in istorija on Lie 22nd, 2011
Užvakar su trejetu kolegų-blogerių apsilankėme Volfas-Engelman bravore Kaune (ex-Ragutis). Šiaip viskas fain, apžiūrėjome gamybą, padarėme alaus degustaciją, apie visą tai reiks kada atskirą postą surašyt, bo tikrai patiko. Tai va, bedegustuojant alų, kažkaip iškilo užkandos prie alaus klausimas. Šiandien kur bebaliavojant tų užkandų-užkandėlių visokių pridaroma, o va bandėme prisiminti, ką naudojome sovietmečiu. Na tai garantuotai […]
Pirmasis nuosavas auto Lietuvai jau patapus nepriklausoma, kokiais 1992aisiais, kai Vagnorius labai mylėjo biudžetininkus ir jiems visokeriopai kėlė algas, mano brangiausioji ėmė neblogai uždirbti. Tad 1992ųjų pavasarį Aleksote mes už jos vieną atlyginimo dydžio sumą įsigijome pirma mūsų gyvenime automobilį. Tiesa pasakius, tai nebuvo AUTOMOBILIS, tai buvo tiesiog ZAZ-968 Zaporožec, liaudyje vadinamas „muiline“ dėl savo […]
Tėvų/uošvių auto 1977ųjų birželį išsilaikęs teises, jas pasidėjau į stalčių. Priežastis buvo elementari – mūsų šeima tuomet neturėjo automobilio. Kas gyveno sovietmečiu, puikiai prisimena, jog lengvųjų auto negalėjai taip imti ir nusipirkti kokiame autosalone. Tiesą pasakius, ir autosalonų nebuvo – automobiliais prekiavo ATAC – automobilių techninio aptarnavimo centrai, liaudyje vadinami autoservisais. Prie jų buvo autoparduotuvės, […]
Besiruošdamas Kibiruxo techapžiūrai, pasižiūrėjau į savo vairuotojo pažymėjimą. Pasirodo, teises gavau 1977 metais. Gaila, kad ne pernai patikrinau – būtų buvęs gražus skaičius 33, bet ir 34 neprastai atrodo 😉 Tai kilo mintis apžvelgti įsimintinesnius auto mano gyvenime. Šiaip jų buvo gal ir nemažai, bet tie, kuriais pavažiavau kartą-kitą ar buvau pavėžintas – neužskaitomi. Tad […]
Posted in istorija on Bal 28th, 2011
Grįžtant prie kolegos Rokiškio rašinėlio apie nusikalstamumą sovietmečiu, keletas asmeninių įspūdžių papildymui. Kadangi buvau ganėtinai pozityvus ir pasyvus, tai su milicija reikalų turėti neteko. Netgi už ilgus plaukus, kurie nebuvo tikrai ilgi, bet ilgoki. Mano gyvenamosios vietos Vilniuje nepriklausė prie problematiškų: vaikystė prabėgo LTSRS MA Aspirantų bendrabutyje prie Lukiškių kalėjimo ir „Krasnuchoje“ (tuomet Raudonosios Armijos, […]
Posted in istorija on Bal 27th, 2011
Kolega Rokiškis sriautingu domkratu pavarė opusų seriją apie tai, kokis baisumas buvo sovietmetis. Nu buvo, buvo baisumas, bet žmonės kažkaip gyveno ir išgyveno. Nes kažkaip gyventi reikia, kapan gyvas nelįsi. Šiaip jis total-absoliut-teisus vienu atžvilgiu – paskutiniu metu kažkaip stiprėja tendencija nostalgiškai kniurkti „prie ruso geriau buvo“, kas man sukelia nervų vėžį. Linksmiausia, kad tai […]
0 | Unique Visitors |
