Kai žmogus turi daug įvairių veiklų (įdomių ar būtinų), tinklaraščio rašymas kai kada atidedamas į šalį. Ypač, kai tekstai turi vis ilgėti 😉 Anyway, reikia stengtis įvykdyti paties sau pačiam išsikeltus tikslus, ką ir stengiuosi daryti.

Turiu čia komentatorių, kuris labai įdomiai žiūri į putlerį: žavisi juo kaip valstybės galva, darančia pasaulyje viskokias bjaurastis be (kol kas) rimtesnio atkirčio, ir tuo pat metu nekenčia putlerio būtent už tas pačias bjaurastis. Indomu tai, kad dėl putlerio nebaudžiamumo kaltas pasaulis, kuris nesukelia nedidelio pasaulinio karo, idant deramai nubaustų niekadėją, bo visokios antiputlerinės sankcijos nifiga neveikia.

Ginčijamės mes su juo, abu vis liekame prie savo pozicijų, bet mane stebina nenoras suvokti šiandieninio pasaulio sudėtingumą, kur vienose situacijose dvi valstybės veikia kaip priešai, kitose išlaiko neutralumą, o trečiose netgi tampa sąjungininkėmis. Ir visa tai vienu metu. Interesai aukščiau visko, ir todėl mes matome Vakarų sankcijas ruskijai už Krymo užgrobimą ir ruskijos sankcijas už sankcijas, tuo pat metu vykstančią prekybą nafta/dujomis iš vienos pusės ir įrengimais iš kitos, ir tuo pat metu ruskijos ir Vakarų kariai tvatina ISIS banditus. Ryšiai šiame globaliame pasaulyje primena jau netgi ne voratinklį, o Interneto voratinklį su žymiai sudėtingesne struktūra.

Tad ašarojimas dėl to, kad minkštakiaušis Obama nesugebėjo pašalinti putlerio, yra beprasmiškas, nes ir kietakiaušis Trampas taip pat to nesugebėjo padaryti. Ir esmė ne meilėje ar baimėje – tiesiog kai karinis problemos sprendimas neįmanomas, visi kiti būdai atsimuša į ruskijos režimo stabilumą. Tad belieka kantriai laukti.