Kažkaip iš skaičių antraštėje dabar suvokiau, kad persivertėme į antrą pusmetį. Ir dienos jau pamažu trumpyn, nors dar ilgai bus ilgi vakarai 😉 Rašymo eksperimentas – kasdien po žodžiu ilgesnį įrašą einasi. Kai kada prasmingiau, kai kada ne taip prasmingai – nelygu nuotaika. Iš vienos pusės norisi neskiesti teksto dėl žodžių kiekio, iš kitos – kai kada tenka drastiškai kapoti sakinius, bo tekstas gaunasi per ilgas. Taip ir balansuoji žmogus tarp norų ir galimybių. Aišku, kai dabar vakarais pasigavau naują kablį – senuosius žemėlapius, kuriuos norisi maksimaliai išnaudoti dvarų identifikavimui, kai kada ilgi tekstai tampa baudžiava. Iš kitos pusės – kai kada rašosi lengvai ir greitai, tiesiog viskas priklauso nuo temos. Na va, suskaičiavau žodžius – jau gavosi 100. Ir atrodo – ne kažkas to teksto.

Su geresniąja puse susidėliojome savaitgalius: liepa jau visa užimta, rugpjūtį išeina vienas ar du laisvi, bet greičiausiai todėl, kad kažką užmiršome – tiesiog vasaros savaitgaliai užimti kelionėmis, nes vis dar norisi kiek galima daugiau pamatyti. Turiu vieną įdomų pažįstamą – jeigu jis vyksta kažkur į išvykas kelioms dienoms su nakvyne, o dienomis numatytos kokios nors kelionės po apylinkes – jis lieka stovyklavietėje ramiai gerti alaus, žvejoti ar užsiimti panašiais dalykais. Jis važiuoja ramiai pavakaroti-pabendrauti su kompanija, o vietinės įžymybės jį mažai domina. Savotiškai atrodo, bet kaip sakydavo vienas mano kursiokas: „Visokių žmonių yra – visokių reikia“.