Šiandien putleris 17tą kartą sekė pasakas ruskiams. Nežiūrėjau, laukiu apžvalgos ir komentarų, nes ką gali pasakyti vergvaldys vergams?

Kas skaito mano įrašus, tas tikrai pastebėjo, kad aš nemėgstu rusų. Nemėgstu už daugelį dalykų, tačiau gal netgi greičiau ne rusų, o tai, ką aš įvardinu ruskiais – nuo žodžio „русские“. Tiesą pasakius, ir tie rusai, kurie kažkada gyveno TSRSe, nebuvo geresni – ta pati vergų banda, turinti galvijišką mentalitetą. Susidaro įspūdis, kad sovietmečiu buvo vykdomas eugeninis-socialinis eksperimentas, sukuriant homo-sovieticus: iš „broliškų tautų“ atrinkus pačius bukiausius atstovus ir prasukus juos per ideologinę sovietizacijos mėsmalę, gavosi glūpas ir apgailėtinas vergas. Tačiau į jo galvelę pavyko įskiepyti neužmušamą tikėjimą savo išskirtinumu, sukuriant visos žmonijos gelbėtoją nuo visokio blogio. O po TSRSo žlugimo uždėjus pravoslavizmo kepurę, išvis gavosi tipo dievo išrinktoji tauta. Išdidžiai išpūsta krūtinė, riksmas apie savo išskirtinumą, ir tuo pat metu melo, nemokšiškumo ir dvasinės ubagystės liūnas. Toks galutinis nacijos degradavimo produktas, laikantis save nugalėtoju, o iš tikrųjų nugalėtas, ir nugalėtas ne iš išorės, o bukai iš vidaus. Ir nugalėjo save pats, atsisakydamas kovos už savo ateitį vardan стабильность.