Užvakar kaip niekad aiškiai suvokiau, kaip blogai būti vienam. Aišku, jei žmogus ar ilgą laiką gyvena vienas, jis susikonstruoja atitinkamą gyvenimo būdą ir jam gal būt netgi visai komfortabilu. Man gi, pripratusiam prie gyvenimo dviese, kai tam tikrais gyvenimo aspektais rūpinasi tik mano geresnioji pusė, iš to vienišumo gaunasi nekas. Nes kai ji išvažiuoja geram pustrečio mėnesio globoti anūkės į londonus, tai gyvenimas pasunkėja. OK, su buitimi ir katinu susitvarkau, gyvename kaip išeina, bet va nestandartinės situacijos gali būti labai nemalonios. Kai kažko žiauriai suskausta skrandį, tai nežinai, ko griebtis. Tiek to, mano brangiausioji telefonu pravedė instruktažą, kokių vaistų nusipirkti, vaisitninkė dar papildomai pakonsultavo. Bet kai guli, skausmas nepraeina ir pusę nakties mąstai, kad gal tai vistik ne nuo didelio kiekio žalių daržovių (blemba, pasirodo, negaliu valgyti daug žalių svogūnų!) ir ar nereiktų kviestis greitąją – nekas. Vienžo, supratau, kad esu šeimos žmogus, nors tu ką 🙂