Kai kada, nuvažiavęs atostogauti ne per toliausiai Lietuvos, gali sužinoti dalykų, apie kuriuos net nebuvai girdėjęs. Šiemet taip nutiko mudviem su brangiausiąja, atostogaujant Paviluoste Latvijoje.
Poilsio namų šeimininkė mums įteikė lietuvišką brošiūrėlę apie miestelį, kurioje perskaitėme, kad miške netoliese yra lietuvių karių kapas. Be abejo, jį nutarėme aplankyti.
Pati istorija, kiek sumakaluojant ją su V.Urbono plaukimu per Baltiją, atpasakota „XXI amžius“.
Tą 1944 metų žiemą septyni lietuviai Kuršo grupės vado patvirtintu įsakymu buvo sušaudyti savųjų vien už tai, kad savo saugomame ruože praleidinėjo brolius latvius į laisvę. Naktimis iš Gotlando atplaukdavo švedų kateris ir sustodavo. Tada į iš anksto sutartą vietą valtimis atsiirdavo latvių bėgliai. Paėmęs nustatytą skaičių civilių, bėgančių nuo raudonojo teroro, švedų laivas skubiai nuplaukdavo atgal į Gotlandą. Ta nelegali migracija būtų vykusi iki visų norinčiųjų išgabenimo. Paskutiniu reisu į laisvę planavo išplaukti ir dviejų atramos punktų sargybiniai. Bet kažkas kažkam prasitarė, o tas išdavė… Vokiečių karinė lauko žandarmerija suėmė apie 20 karių, visus iš jaunesniojo puskarininkio Luniaus vadovaujamos įgulos. Tardymo metu tik septyni prisipažino, matyt, priremti nenuginčijamų faktų. Jaun. psk. Lunius ir dar 10 jo vadovaujamų kareivių, neigdami ką nors žinoję, nuo mirties bausmės išsisuko. Juos Vermachto karo lauko teismas „iki karo pabaigos“ nusiuntė į drausmės lagerį. Tolimesnis jų likimas nėra žinomas.
Sušaudymui vadovavo jaun. ltn. Bratėnas. Pirmiausia bataliono gydytojas Lyberis sušaudomiesiems prie krūtinių, širdies srityje, prisegė balto popieriaus apskritimėlius, orientyrus taikymuisi. Jaun. ltn. Bratėnas sukomandavo „užtaisyk“. Kareiviai komandą tiksliai įvykdė. (Jonas Laucė. „Penktasis savisaugos batalionas“)
Nereikėtų jų smerkti. Jiems paprasčiausiai nebuvo kitos išeities. Apie puslankiu ties duobe išrikiuotą lietuvių batalioną ant kalvelių buvo demonstratyviai išsidėstę vokiečių kulkosvaidininkai. Buvo net prieštankinį pabūklą atsitempę lietuviams pagąsdinti.
Egzekucijai vadovavo vokietis, lauko žandarmerijos feldfebelis (viršila). Jis įsakė nusirengti viršutinius drabužius. Juozas Sendrius, Juozo sūnus, iš Užluobės kaimo, pirmiausia nusiėmė vokišką kepurę ir paspyrė ją koja, po to ėmė sagstytis mundurą…
Duobėje vienas sušaudytųjų atsisėdo ir ėmė nuo galvos plėšti raištį. Tai pamatęs feldfebelis išsitraukė iš dėklo pistoletą ir iš arti šūviu pribaigė nelaimingąjį. (Jonas Laucė. „Penktasis savisaugos batalionas“)
Surasti kapą nėra labai sudėtinga, nors minėtoje brošiūroje esantis žemėlapis meluoja. Atvažiavus nuo Liepojos-Ventspilio plento, iš pagrindinės gatvės reikia važiuoti dešinėn pagal rodyklę „Jūrakmens“ iki parkingo, prie kurio stovi medinė piramidė/apžvalgos bokštas, o informacinė lenta pasakoja apie Pilkąją kopą/Pāvilostas pelēkā kāpa. Šalia aikštelės dešinau po medžias prie takelio stovi nuoroda į kapą. Einame takeliu, paskui taku ~600 m, prieiname analogišką nuorodą, tik apsuktą į priešingą pusę, tada sukame dešinėn ir einame geltongalviais kuolais nužymėtu taku ~200 m iš pradžių apsamanojusimis kopomis, paskui miškeliu, kol prieiname patį kapą.
Nuoroda prie „Pilkosios kopos“ parkingo
Geltongalvių kuolų takas
Takas per kopas
Tolumoje – kažkas įdomaus
Matosi, kad tai – žygio tikslas
7 lietuvių karo vyrų kapas
Šiurpi istorija. Juk vokiečiams buvo aišku, kad žmonės bėgo nuo raudonųjų, o ne pas juos.
Arba jie fanatiškai dar tikėjo savo pergale ar patys bijojo savo fiurerio – matyt irgi buvo įsakymai panašūs į Stalino – „ni šagu nazad“…
Kažkaip kelios dienos sukasi mintis – ar mūsų laikais bitlų/roko suartinti europiečiai (krikščionys) elgtųsi taip pat bukai žiauriai su europiečias?
Formali priežastis greičiausiai buvo ne pagalba latviams, o pasiruošimas dezertyruoti. O karo pabaigoje naciai dezertyrus šaudė ir korė be skrupulų – totalinis karas kaip ne kaip.
Kaslink šiandienos – šiandien susimyžėliai jevropiejcai yra niekas kaip karinė jėga – nebent iš lėktuvų bombinti. Nors Afganistanas parodė, kad civilius jie kai kada dubasina ir šiaip sau.
susimyžėliai jevropiejcai – TAIP, deja…